Paulius Šliaupa (g. 1990) – jaunosios kartos lietuvių tapytojas, jau spėjęs sulaukti pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
Menininkas dirba keliose srityse. Viena iš jų – tapyba, kurios bakalaurą įgijo 2013-aisiais Vilniaus dailės akademijoje (VDA). P. Šliaupa taip pat kuria video filmus, fotografuoja, rašo tekstus, o nuo 2016-ųjų studijuoja skulptūros magistrantūrą VDA. Menininkas surengė penkias asmenines parodas Lietuvoje, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Rusijoje, Ispanijoje, Pietų Afrikos respublikoje. Be to, buvo sėkmingai pristatytas meno mugėse Vilniuje, Paryžiuje, Budapešte, Kelne ir Berlyne. Pastarojo miesto „Rotary“ klubo organizuotame aukcione buvo parduotas jo paveikslas „Pilka diena“.
Šliaupos tapyba – abstrakti, tačiau atsispirianti nuo gamtinių reiškinių. Menininkas stebi gamtos fragmentus: vandens tekėjimą, atspindžius, mirguliavimą, sniego blizgesį. Šie vaizdai giliai įstringa tapytojo sąmonėje, todėl pamažu redukuodamas atpažįstamus kontūrus jis imasi jausminio ir spalvinio jų perteikimo ant drobės. Menininką ypač domina šviesos potyriai, kuriuos, pasak jo, „paprasčiausia perteikti vizualiai, plokštumoje ar erdvėje“. Tad juos ne tik tapo, bet ir imasi tiesioginio šviesos įamžinimo – fotografijos.
Grįžtant prie P. Šliaupos tapybos, dar vienas ryškus jos bruožas yra daugiasluoksniškumas. Kaip teigia pats menininkas, paveikslus jis „apaugina savo laiku“ – kasdien sluoksnį po sluoksnio užpildo po truputį tepamais dažais. Tam, lyg magas, renkasi ypatingą paros metą, kai šviesa krenta ypač švelniai – rytines valandas bei kelias valandas prieš sutemas. Daugiasluoksnis paveikslo kūrimas tam tikromis dienos valandomis virsta ritualu, kurio metu pagaunamas šviesos spindulys visam laikui lieka drobėje. Be to, sluoksniais sustingę dažai kuria reljefinį paveikslo paviršių, turtingą faktūrą, kuri pati meta šešėlius. Tad paveikslai veikia ne vien reprezentaciniame, bet ir realaus pasaulio lygmenyje.
Menininko sukurtose pastelėse taip pat žvelgiama į šviesos šaltinį. Tačiau technikos savybės lemia šių kūrinių subtilumą – šviesa matoma tarsi per rūką įžvelgiant blausius nežinomų objektų kontūrus. Iš retkarčiais pastelėms suteiktų pavadinimų sužinome, kad tai – namų, virtuvės, geležinkelio fragmentai. Taigi P. Šliaupos žvilgsnis slysta per šiaurietiškos melsvos šviesos kupiną pasaulį, o jo atspindžius palieka ant drobės ar popieriaus.
Video kūriniuose P. Šliaupa domisi įvairiomis vandens formoms, su jomis vienaip ar kitaip susiduria darbuose pasirodantys veikėjai. Tai gali būti vaikai, ragaujantys pavasarines snaiges, ar mergina, banglente besiirianti per bangas. Visų jų susidūrimas su gamta yra lyg klasikiniuose paveiksluose vaizduotos alegorijos, nereiškiančios konkrečių asmenų. Taip ir P. Šliaupos veikėjai įkūnija įvairias būsenas: susižavėjimą, kaltę, džiugią nuostabą. Iš toli juos stebinti menininko kamera yra statiška, tačiau asociatyvus vaizdų montažas sukuria itin asmeniško pasakojimo jausmą.
Tekstas – Deima Žuklytė-Gasperaitienė
„Meno Niša“ 2020 metų pavasarį pristatė interviu su menininkais apie kūrybą ir kūrybinius procesus bei pristatė turus po jų darbines aplinkas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba; rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.
Interviu su Pauliumi Šliaupa galite perskaityti čia. Pauliaus Šliaupos video refleksijos apie jo kasdienybę ir dabartinius kūrybinius ritualus laikinai gyvenant ir dirbant mažame Belgijos kaime: