Paulius Šliaupa (g. 1990) – jaunosios kartos lietuvių tapytojas, jau spėjęs sulaukti pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. P.Šliaupa dirba keliose srityse. Viena iš jų – tapyba, menininkas taip pat kuria video filmus, fotografuoja, rašo tekstus.
Menininkas baigė tapybos bakalauro ir šiuolaikinės skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, Vilniuje, Lietuvoje, medijų meno magistro studijas KASK, HISK poakademinės rezidencijos programą Gente, Belgijoje. Jis laimėjo “ArtContest22” (Briuselis, Belgija) jaunųjų Belgijos menininkų konkurso pagrindinį prizą. Jis yra SOFAM narys Belgijoje ir 2022 m. gavo jų stipendiją kūrybos tyrimo plėtojimui.
Tarp atrinktų parodų būtų personalinės parodos: “Night watch” (2022), HuidenClub, Roterdamas, Nyderlandai, “Moonpieces” (2022) Maanstraat, Antverpenas, Belgija, “Neon Poems” (2021) Casinot XXH, Malmė, Švedija; “Dès Vu” (2019), Meno Niša, Vilnius, Lietuva; grupinės parodos KIN, LT. art Vienna, Viena, Austrija (2022), “Žemės drama”, Meno Niša, Vilnius, Lietuva (2022), “M-idzomer”, M Leuven, Belgija (2022), “Klimaatfestival Antwerpen’Antwerp, Belgija (2022), Sonsbeek´s Conjunctions programa, Arnhemas, Nyderlandai (2021), LAHTI FRINGE FESTIVAL, Lahti, Suomija (2021), “New Songs for Old Cities” (2021), Netwerk, Aalstas, Belgija, “BEESTIG? ” Stadsfestival Damme”, Dammė, Belgija (2020-2021 m.) ir “The upper hand”, IKOB, Eupenas, Belgija (2020 m.).
——-
Tekstas – Deima Žuklytė-Gasperaitienė:
Šliaupos tapyba – abstrakti, tačiau atsispirianti nuo gamtinių reiškinių. Menininkas stebi gamtos fragmentus: vandens tekėjimą, atspindžius, mirguliavimą, sniego blizgesį. Šie vaizdai giliai įstringa tapytojo sąmonėje, todėl pamažu redukuodamas atpažįstamus kontūrus jis imasi jausminio ir spalvinio jų perteikimo ant drobės. Menininką ypač domina šviesos potyriai, kuriuos, pasak jo, „paprasčiausia perteikti vizualiai, plokštumoje ar erdvėje“. Tad juos ne tik tapo, bet ir imasi tiesioginio šviesos įamžinimo – fotografijos.
Grįžtant prie P. Šliaupos tapybos, dar vienas ryškus jos bruožas yra daugiasluoksniškumas. Kaip teigia pats menininkas, paveikslus jis „apaugina savo laiku“ – kasdien sluoksnį po sluoksnio užpildo po truputį tepamais dažais. Tam, lyg magas, renkasi ypatingą paros metą, kai šviesa krenta ypač švelniai – rytines valandas bei kelias valandas prieš sutemas. Daugiasluoksnis paveikslo kūrimas tam tikromis dienos valandomis virsta ritualu, kurio metu pagaunamas šviesos spindulys visam laikui lieka drobėje. Be to, sluoksniais sustingę dažai kuria reljefinį paveikslo paviršių, turtingą faktūrą, kuri pati meta šešėlius. Tad paveikslai veikia ne vien reprezentaciniame, bet ir realaus pasaulio lygmenyje.
Menininko sukurtose pastelėse taip pat žvelgiama į šviesos šaltinį. Tačiau technikos savybės lemia šių kūrinių subtilumą – šviesa matoma tarsi per rūką įžvelgiant blausius nežinomų objektų kontūrus. Iš retkarčiais pastelėms suteiktų pavadinimų sužinome, kad tai – namų, virtuvės, geležinkelio fragmentai. Taigi P. Šliaupos žvilgsnis slysta per šiaurietiškos melsvos šviesos kupiną pasaulį, o jo atspindžius palieka ant drobės ar popieriaus.
Video kūriniuose P. Šliaupa domisi įvairiomis vandens formoms, su jomis vienaip ar kitaip susiduria darbuose pasirodantys veikėjai. Tai gali būti vaikai, ragaujantys pavasarines snaiges, ar mergina, banglente besiirianti per bangas. Visų jų susidūrimas su gamta yra lyg klasikiniuose paveiksluose vaizduotos alegorijos, nereiškiančios konkrečių asmenų. Taip ir P. Šliaupos veikėjai įkūnija įvairias būsenas: susižavėjimą, kaltę, džiugią nuostabą. Iš toli juos stebinti menininko kamera yra statiška, tačiau asociatyvus vaizdų montažas sukuria itin asmeniško pasakojimo jausmą.
Meniniko Pauliaus Šliaupos pamąstymai apie savo kūrybą:
Aplinkos pokyčiai vyksta žmogui neaprėpiamais mastais. Žmonės palaipsniui tolsta nuo gamtos, bet kartu ir trokšta artumo. Esu kilęs iš geologų šeimos, jaučiu labai stiprų ryšį su gamta, todėl gilinuosi į tai, kaip patiriame gamtą skirtingu dienos ir metų laiku, skirtingose šalyse. Technologijos, internetas, medijos, pinasi su atsiminimais, jausmais, visa tai susilieja į vieną kūną, patiriantį peizažą. Šie persipynimai mane motyvuoja leistis į poetines keliones ieškant vaizdų ir garsų, kuriuos panaudoju plėtodamas jausminius naratyvus.
Kuriu pasitelkdamas įvairias medijas – nuo video instaliacijų ir eksperimentinių filmų kinui, iki tapinių – skulptūriškų paveikslų. Nors materialūs panašumai tarp įvairių projektų ne visada yra akivaizdūs, tačiau jie bendri jausminiu priėjimu, kuris sukuria savitą nuotaiką ir stiprų lytėjimo įspūdį. Kasdien dokumentuoju garsus ir vaizdus, bei konstruoju situacijas ir vėliau pasitelkdamas sukauptą duomenų bazę dirbu su asociacijomis tam kad sukurti kelionę per skirtingas erdves ir pojūčius. Sutelkdamas tapybiškų vaizdų, atmosferinių garsų ir poetinės energijos tėkmę aš kuriu jausminius naratyvus. Kūrybinis tyrimas mane paskatino gilintis į poetinio kino, video meno, suspenso, magiškojo realizmo ir mokslinės fantastikos literatūros struktūras. Daugelis mano projektų susideda iš kelių darbų sugrupuotų pagal skirtingas temas, tokias kaip ritualai gamtoje; natūralios ir dirbtinės šviesos tėkmė; kelionės į nakties paslaptį; absurdiški violiojantys nutikimai.
„Meno Niša“ 2020 metų pavasarį pristatė interviu su menininkais apie kūrybą ir kūrybinius procesus bei pristatė turus po jų darbines aplinkas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba; rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.
Interviu su Pauliumi Šliaupa galite perskaityti čia. Pauliaus Šliaupos video refleksijos apie jo kasdienybę ir dabartinius kūrybinius ritualus laikinai gyvenant ir dirbant mažame Belgijos kaime: