Paulius Šliaupa (g. 1990) – šiuo metu Belgijoje gyvenantis ir kuriantis jaunosios kartos lietuvių menininkas. P.Šliaupa dirba keliose srityse. Pradėjęs nuo tapybos, menininkas taip pat kuria video filmus, fotografuoja, bei rašo meno tekstus. Paulius baigė tapybos bakalauro ir šiuolaikinės skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir medijų meno magistro studijas KASK, HISK poakademinės rezidencijos programą Gente, Belgijoje. Paulius dalyvavo tokiose rezidencijose kaip SÍM, Reijkjavikas, Islandija; ARE, Enschede, Olandija; RAVI, Liege, Belgija. Praėjusiais metais jis laimėjo “ArtContest22” (Briuselis) jaunųjų Belgijos menininkų konkurso pagrindinį prizą, o šiemet laimėjo pagrindinį INPUT/OUTPUT 2023 konkuro (Briugė) prizą, bei nominaciją Via Carpatia bienalėje (Stary Sącz).
Jis yra SOFAM narys Belgijoje ir 2022 m. gavo jų stipendiją kūrybos tyrimo plėtojimui. Paulius gavo mobilumo stipendiją 2023 m. iš Flamandų provincijos; 2023, 2021, 2020, 2017 individualias Lietuvos Kultūros Tarybos stipendijas; 2023 Culture Moves Europe mobilumo stipendiją; 2021 Nordic Culture Point mobilumo stipendiją.
P. Šliaupos kūriniai galerijos “Meno niša” buvo sėkmingai buvo pristatyti tarptautinėse meno mugėse Paryžiuje, Budapešte, Berlyne, Kelne. Jo kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje, Berlyne, Gente, Romoje, Briuselyje, Rotterdame, Paryžiuje ir Istambule. Pauliaus kūriniai yra muziejų M HKA Antverpenas; Mu.ZEE Ostendė; IKOB, Eupenas; SMAK, Gentas kolekcijose.
2021-2023 Paulius dirbo dokumentuodamas parodas, meno renginius, bei performansus tokioms institucijoms kaip BOZAR, Briuselis; FOMU, Antverpenas; TICK TACK, Antverpenas; Harlan Levey projects, Briuselis; KIOSK, Gentas.
2024 metais Paulius atidarys personalinę parodą Galerie Botanique, Briuselyje, Belgijoje; dalyvaus rezidencijoje ir vėliau surengs personalinę parodą Centre Intermondes, La Rochelle, Prancūzijoje; dalyvaus M.A.P Heritage Space rezidencijoje ir parodoje Hanojuje, Vietname; 2025 surengs personalinę parodą Exporuimte in de Poortersloge, Briugėje, Belgijoje.
——-
Tekstas – Deima Žuklytė-Gasperaitienė:
Šliaupos tapyba – abstrakti, tačiau atsispirianti nuo gamtinių reiškinių. Menininkas stebi gamtos fragmentus: vandens tekėjimą, atspindžius, mirguliavimą, sniego blizgesį. Šie vaizdai giliai įstringa tapytojo sąmonėje, todėl pamažu redukuodamas atpažįstamus kontūrus jis imasi jausminio ir spalvinio jų perteikimo ant drobės. Menininką ypač domina šviesos potyriai, kuriuos, pasak jo, „paprasčiausia perteikti vizualiai, plokštumoje ar erdvėje“. Tad juos ne tik tapo, bet ir imasi tiesioginio šviesos įamžinimo – fotografijos.
Grįžtant prie P. Šliaupos tapybos, dar vienas ryškus jos bruožas yra daugiasluoksniškumas. Kaip teigia pats menininkas, paveikslus jis „apaugina savo laiku“ – kasdien sluoksnį po sluoksnio užpildo po truputį tepamais dažais. Tam, lyg magas, renkasi ypatingą paros metą, kai šviesa krenta ypač švelniai – rytines valandas bei kelias valandas prieš sutemas. Daugiasluoksnis paveikslo kūrimas tam tikromis dienos valandomis virsta ritualu, kurio metu pagaunamas šviesos spindulys visam laikui lieka drobėje. Be to, sluoksniais sustingę dažai kuria reljefinį paveikslo paviršių, turtingą faktūrą, kuri pati meta šešėlius. Tad paveikslai veikia ne vien reprezentaciniame, bet ir realaus pasaulio lygmenyje.
Menininko sukurtose pastelėse taip pat žvelgiama į šviesos šaltinį. Tačiau technikos savybės lemia šių kūrinių subtilumą – šviesa matoma tarsi per rūką įžvelgiant blausius nežinomų objektų kontūrus. Iš retkarčiais pastelėms suteiktų pavadinimų sužinome, kad tai – namų, virtuvės, geležinkelio fragmentai. Taigi P. Šliaupos žvilgsnis slysta per šiaurietiškos melsvos šviesos kupiną pasaulį, o jo atspindžius palieka ant drobės ar popieriaus.
Video kūriniuose P. Šliaupa domisi įvairiomis vandens formoms, su jomis vienaip ar kitaip susiduria darbuose pasirodantys veikėjai. Tai gali būti vaikai, ragaujantys pavasarines snaiges, ar mergina, banglente besiirianti per bangas. Visų jų susidūrimas su gamta yra lyg klasikiniuose paveiksluose vaizduotos alegorijos, nereiškiančios konkrečių asmenų. Taip ir P. Šliaupos veikėjai įkūnija įvairias būsenas: susižavėjimą, kaltę, džiugią nuostabą. Iš toli juos stebinti menininko kamera yra statiška, tačiau asociatyvus vaizdų montažas sukuria itin asmeniško pasakojimo jausmą.
Meniniko Pauliaus Šliaupos pamąstymai apie savo kūrybą:
Aplinkos pokyčiai vyksta žmogui neaprėpiamais mastais. Žmonės palaipsniui tolsta nuo gamtos, bet kartu ir trokšta artumo. Esu kilęs iš geologų šeimos, jaučiu labai stiprų ryšį su gamta, todėl gilinuosi į tai, kaip patiriame gamtą skirtingu dienos ir metų laiku, skirtingose šalyse. Technologijos, internetas, medijos, pinasi su atsiminimais, jausmais, visa tai susilieja į vieną kūną, patiriantį peizažą. Šie persipynimai mane motyvuoja leistis į poetines keliones ieškant vaizdų ir garsų, kuriuos panaudoju plėtodamas jausminius naratyvus.
Kuriu pasitelkdamas įvairias medijas – nuo video instaliacijų ir eksperimentinių filmų kinui, iki tapinių – skulptūriškų paveikslų. Nors materialūs panašumai tarp įvairių projektų ne visada yra akivaizdūs, tačiau jie bendri jausminiu priėjimu, kuris sukuria savitą nuotaiką ir stiprų lytėjimo įspūdį. Kasdien dokumentuoju garsus ir vaizdus, bei konstruoju situacijas ir vėliau pasitelkdamas sukauptą duomenų bazę dirbu su asociacijomis tam kad sukurti kelionę per skirtingas erdves ir pojūčius. Sutelkdamas tapybiškų vaizdų, atmosferinių garsų ir poetinės energijos tėkmę aš kuriu jausminius naratyvus. Kūrybinis tyrimas mane paskatino gilintis į poetinio kino, video meno, suspenso, magiškojo realizmo ir mokslinės fantastikos literatūros struktūras. Daugelis mano projektų susideda iš kelių darbų sugrupuotų pagal skirtingas temas, tokias kaip ritualai gamtoje; natūralios ir dirbtinės šviesos tėkmė; kelionės į nakties paslaptį; absurdiški violiojantys nutikimai.