Sausio 15 d., ketvirtadienį, 18 val., galerijoje „Meno niša“ menininkas Paulius Šliaupa pristato savo asmeninę parodą „Stebintis peizažas“. Ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs ir Belgijoje gyvenantis menininkas parodoje rodys Hanojuje ir Paryžiuje kurtus videodarbus ir tapinius.
„Stebintis peizažas“ – jau keturiolikta asmeninė Pauliaus Šliaupos paroda, tyrinėjanti akimirkas, kuriose persipina technologijos, gamta ir žmogaus jutimai. Hanojuje ir Paryžiuje sukurti videodarbai ir tapiniai – tai bandymas pajusti gamtą kaip struktūrą, kuri tęsiasi per mus.
Pasak P. Šliaupos, parodos „Stebintis peizažas“ kūriniai leidžia nuosekliai ir per skirtingas medijas tyrinėti tą pačią esminę būseną – peizažą kaip gyvą, veikiantį santykį, o ne kaip vaizdą ar foną. „Man buvo svarbu atsisakyti peizažo kaip stabilios, „neutralios“ kategorijos ir parodyti jį kaip struktūrą, kuri driekiasi per kūną, atmintį, technologijas ir galios mechanizmus“, – apie būsimą parodą pasakoja menininkas.
Belgijoje gyvenantis ir kuriantis P. Šliaupa nuolat keliauja ir dalyvauja tarptautinėse meno rezidencijoje, kurių patirtys bei pažintys atsispindi ir jo kūryboje. 2018 metais keliavęs po Vietnamą, jis nusprendė vėl ten sugrįžti, tik šįkart į rezidenciją „Heritage Space“, MAP programą su kūrybiniu projektu, leidžiančiu giliau suvokti šią šalį. Paryžiuje jis lankėsi ne kartą, ten jam didelį įspūdį paliko meno rezidencija „Fondation Fiminco“, įstojęs ten,menininkas metus kūrė video instaliaciją „Faradėjaus prieglobstis” apie atsiskyrėlį išradėją gyvenantį Dzūkijos miškuose..
P. Šliaupą domina būsena, kurioje ekranai, garsai ir šviesos mus įtraukia taip giliai, kad atsiranda nesvarumo pojūtis, kai garsas grimzta į aidinčią gelmę, o šviesa, užuot apšvietusi, praryja motyvą.
Videodarbuose kamera praranda distanciją ir tampa kūnu – pažeidžiamu, įtrauktu į judėjimą. Tampa svarbus ne krypties valdymas, o pasidavimas kritimui, neapibrėžtumui ir slinkčiai tarp būsenų. Drono krytis į Dzūkijos peizažus atveria trapumo patirtį ir kelia klausimus apie technologijas karo ir stebėsenos kontekste. Raudonoji upė Hanojuje tampa laikina prieglobsčio zona, kurioje kūnai, garsai ir kasdieniai ritualai susilieja į srautą. Tapiniuose peizažas bręsta lėtai – sluoksniuose kaupiasi laikas, šviesa, nuosėdos ir atmintis.
„Stebintis peizažas“ atsisako „didžiojo vaizdo“ ir kviečia stebėti peizažą kaip fragmentišką, ideologiškai formuojamą ir nuolat kintantį procesą, kuriame stebėjimas reiškia įsitraukimą.
Gimęs geologų šeimoje ir užaugęs prie Merkio, P. Šliaupa (g. 1990) išsiugdė glaudų ryšį su gamta ir aiškų suvokimą, kad gamta mus pranoksta, nors ir esame jos dalis. Jo kūryboje, ypač filmuose, dažnai juntamas ir didingumo, ir kasdienybės pojūtis žmogaus patiriamoje gamtoje. Pradėjęs nuo tapybos, menininkas kuria videodarbus, instaliacijas bei rašo meno tekstus. Paulius baigė tapybos bakalauro ir skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir medijų meno magistro studijas KASK bei HISK poakademinės rezidencijos programą Gente, Belgijoje. Menininkas yra dalyvavęs tokiose meno rezidencijose kaip „Fondation Fiminco“ Paryžiuje, „M.A.P Heritage space“ Hanojuje; „Centre Intermondes“ Prancūzijoje, SIM Reikjavike, „ARE Holland“ Enschede, Olandijoje, ir RAVI Lježo mieste, Belgijoje. 2022 metais Paulius laimėjo „ArtContest22“ jaunųjų Belgijos menininkų konkurso ir „INPUT/OUTPUT 2023 Brugge“ pagrindinį prizą bei 2024 metais Rumunijoje vykusio „Simultan“ technologijų festivalio prizą.
Sausio 29 dieną P. Šliaupa taip pat visus kvies ir į Kauno paveikslų galeriją, kurioje bus atidaroma dar viena menininko paroda „Krentant”.
P. Šliaupos paroda „Stebintis peizažas“ galerijoje „Meno niša“ veiks iki vasario 28 dienos.
Parodą organizuoja galerija „Meno niša“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Vilniaus miesto galerijos „Meno niša“ rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.
