Kęstutis Svirnelis (g. 1973) gyvena ir kuria Vokietijoje, po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje magistro laipsnį įgijo Valstybinėje meno ir dizaino akademijoje Štutgarte.  Kinetinius objektus, instaliacijas kuriantis menininkas analizuoja kapitalizmo, vartotojiškumo, liberalizmo, demokratijos, žmogaus ir jo vaidmens sistemoje temas.

Savo kūrinius jis įvardija kaip atspindžius ir teigia kuriantis absurdišką meną absurdiškam pasauliui. Prancūzų filosofas A.Kamiu „Sizifo mite“ labai daug kalba apie „absurdo žmogų“, „absurdo pasaulį“, „absurdo filosofiją“, kuri tuo pačiu metu yra labai individuali, tačiau kuria visuomenės atspindį, bet  taip pat teigia negalintis absurdo apčiuopti ir suvokti įprastoje aplinkoje. Tuo tarpu Kęstutis Svirnelis teigia absurdą materializuojantis, tik, žinoma, su apsauga, rezervuotai. Iš pirmo susitikimo jo kūriniai kelia juoką, yra gana žaidybiški ir, nesigilinant, labai aiškūs. Menininkas pasilieka prie pozicijos, kad  kūrinys yra atviras interpretacijoms ir asmeninei istorijai ar emocijai. Kartais nuoroda ar užuomina yra tik pavadinimas. Nejaučiant absurdo pasaulio, geriau likti ties savuoju ir matyti ir vertinti pagal savo vertybių skalę.

Kęstučio Svirnelio kūryba artima XX a. 7-8 deš. Italijoje prasidėjusio avangardo judėjimo „Arte Povera“  (liet. skurdus menas) principams. Šio judėjimo atstovams buvo svarbus santykis su medžiaga, jos atsiradimo priežastys, estetinės ar antiestetinės medžiagos savybės, nepriklausomai nuo kainos. Kūrėjai teigė, kad menas turi būti politiškas ne turiniu, bet savo transformuojančia žinute. Garsiausi „Arte Povera“ atstovai, tokie, kaip graikas Janis Kounellis, eksponavęs gyvus arklius „Be pavadinimo“ (1969) ar italas Michelangelo Pistolleto su garsiąja „Skudurų Venera“ (1967), daugiausiai kūrė skulptūras, objektus, taip pat performansus. Menininkai buvo prieš meno komercializaciją ir produktinę vertę. Kūrybos pagrindas buvo visuomeninė ir kultūrinė sukurto kūrinio vertė.

K. Svirnelio naudojamos medžiagos: doleriai, dėvėti drabužiai, kanalizacijos vamzdžiai, guminės pirštinės, celofanai, neįgaliojo vežimėliai, manekenai, o dabar kailiniai ir kailiai, taip pat yra kaip politinis ir tuo pačiu labai asmeninis pareiškimas. Pasitelkiant judesį, labai pigias (guminiai botai, pirštinės) arba labai brangias (natūralūs kailiniai) medžiagas, kuriamos netikėtos vaizdinės ir prasminės asociacijos.

Nuo savo kūrybos pradžios skulptorius naudoja rastus objektus, daiktus ir medžiagas, jo kūriniuose netrūksta ne tik judesio bet ir performatyvumo. Vienas ryškiausių jo kūrinių yra iš dolerių sukurta ir pagal daviklio parametrus besijuokianti žiurkė pavadinimu „Kapitalas“, rodyta meno mugėje „ArtVilnius“ 2009 m. Kitos didelio formato instaliacijos rodytos „ArtVilnius“: „Paskutinis posėdis“, „Kapitalizmas“ (4 metrų skudurų krūva, prisipučianti ir subliūkštanti kaip oro burbulas), „Senis Besmegenis“ sukurtas iš dujokaukių ir  apsauginių kostiumų.

Efektinga instaliacija iš guminių pirštinių ir kanalizacijos vamzdžių „Paukščiai“ emigracijos tema mugėje buvo pristatyta 2015 m., o 2016 menininko medžiagų bagaže atsirado plastikiniai manekenai, celofanas. Pvz., kūrinyje „Kažkas ore“ menininkas kalbėjo apie svajones, siekius, jų tikrumą ir trapumą. Paskutinis K.Svirnelio kūrinys – šių metų „ArtVilnius“ pristatytas kinetinis objektas „Procesas“ – vokiškas padėvėtas neįgaliojo vežimėlis su celofano parašiutu, pakabintas ore, netoli žemės ir kalbantis apie besigelbėjančios, bet jau neįgalios Europos ar sąjungos temą.

Būtent šeima, mokykla, aplinka, kalba, įdiegtos vertybės formuoja identitetą tiek menininko, tiek žmogaus, tiek valstybės.  Pasak K.Svirnelio, būtent vertybių sistema formuoja visuomenės veidą, nes vertybes diegia ne tik šeima, bet ir valstybė. Gyvendami vakarietiškoje krikščioniškų vertybių sistemoje pasirenkame įvairias savo vertybių sistemos formas: psichologines, socialines ir religines. Vertybių sistemos žlugimo atspindys – valstybė, toliau – pasaulis.

Tekstas – kuratorės Sonatos Baliuckaitės

ARTWORKS ON ARTSY

CV


Meno Niša 2020 metų pavasarį pristatė interviu su menininkais apie kūrybą ir kūrybinius procesus bei pristatė turus po jų darbines aplinkas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba; rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.

Interviu su Kęstučiu Svirneliu galite perskaityti čia. Kęstutis Svirnelis jau daugelį metų gyvena ir kuria Vokietijoje, Štutgarto mieste, iš kurio ir atsiuntė video turą po savo studiją ir papasakojo, kaip dėl COVID-19  viruso paskelbto karantino metu vyksta gyvenimas Vokietijoje: