Interviu autorė – Rasa Barčaitė
Tęsdami pokalbių su menininkais ciklą apie jų kūrybą ir kūrybinę aplinką, pristatome jau septintą menininką, skulptorių Kęstutį Svirnelį. Garsus kinetinių objektų kūrėjas jau daugelį metų gyvena ir kuria Vokietijoje, Štutgarto mieste, iš kurio ir atsiuntė video turą po savo studiją ir papasakojo, kas šiuo metu vyksta Vokietijoje.
Kęstutis Svirnelis po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje, magistro laipsnį įgijo Štutgarte, Vokietijoje, kur gyvena beveik dvidešimt metų. Kinetinius, judančius interaktyvius objektus, instaliacijas kuriantis menininkas analizuoja kapitalizmo, vartotojiškumo, liberalizmo, demokratijos, žmogaus ir jo vaidmens sistemoje temas. Nuo savo kūrybos pradžios K. Svirnelis naudoja rastus objektus, daiktus ir medžiagas, kaip kad doleriai, dėvėti drabužiai, kanalizacijos vamzdžiai, guminės pirštinės, celofanai, neįgaliojo vežimėliai, manekenai, kailiai etc, jo kūriniuose netrūksta ne tik judesio bet ir performatyvumo.
Menininkas jau yra surengęs keturiolika personalinių parodų ir dirba visame pasaulyje: savo kūrybą eksponuoja ne tik Vokietijoje ir Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Austrijoje, Turkijoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje ir JAV. K. Svirnelio kūrinius galerija „Meno niša“ taip pat sėkmingai pristatė meno mugėse „ArtVilnius“, „Positions Berlin“ ir „Vienna Contemporary“. 2018 metais meno mugėje „ArtVilnius“ K.Svirnelis apdovanotas kaip „Žiūrovų rinktinis menininkas“.
Svirnelis Štutgarte priklauso menininkų susivienijimui, kuris turi savo didžiulę darbinę studiją. Kadangi ši studija jau trečius metus renovuojama, skulptorius mus pakvietė apsilankyti jo laikinoje studijoje, konteinerių kaimelyje, kurį pasistatė patys menininkai. Pasak menininko, jis pats šiame video ture pirmą kartą pamatė beveik baigtas remontuoti naujas savo dirbtuves.
Menininko turas po dirbtuves:
– Kęstuti, pirmiausia papasakokite, kaip Vokietijoje žmonės reaguoja į karantiną?
– Vokietijoje dėl COVID-19 šiuo metu gera situacija, ligoninėse daug laisvų vietų, tokio plataus išplitimo kaip Italijoje ar Amerikoje nėra. Į karantiną žmonės Vokietijoje reaguoja žmonės pakankamai solidariai, ką valdžia nutarė, tą jie ir daro, tvarkingai laikosi reguliavimo.
Žmonės eina į parkus, pasivaikščioti, bet laikosi atstumo. Galima eiti į maisto, ūkinių ir statybinių prekių parduotuves. Žinoma, buvo panikos, pačioje karantino pradžioje, kaip ir visur pasaulyje, buvo išpirkti miltai, ryžiai, makaronai, tualetinis popierius ir, žinoma, dezinfekcinės priemonės. Aš pats namuose nesėdžiu, važiuoju į dirbtuves automobiliu ar dviračiu.
– Kaip Vokietija padeda menininkams šiuo sunkiu metu?
– Badeno-Viurtembergo žemės skyrė 1180 eurų paramą pragyvenimui kiekvienam kultūros veikėjui. Nereikėjo jokių įrodymų dėl asmeninės sunkios situacijos, tik užpildyti anketą. Taip pat, jeigu turi verslo išlaidų: patalpų nuoma, paskola ir t.t., gali prašyti išlaidų padengimo; jei pas tave darbuotojų yra daugiau nei 5 žmonės, gali prašyti ir iki 9000 eurų paramos.
– Papasakokite apie savo studiją, kur ji randasi?
– Mano studija yra netoli Štutgarto centro. Ji priklauso menininkų platformai, susivienijimui „Kunstverein Wagenhalle“. Čia įsikūrė apie 100 tarptautinių kūrėjų, turime labai didelę salę, kuri jau trečius metus remontuojama. Dėl šitos priežasties esame išsikėlę į šalia esantį konteinerių kaimelį, kurį patys pasistatėme, susipirkome kiek kam reikėjo konteinerių, susiplanavome, kas kur stovės, kas bus kieno kaimynai.
Šiuo metu dirbu dviejuose moduliniuose (biurų) konteineriuose – yra langai, durys, apšiltinimas. Tai nedidelė dirbtuvė, apie 40 m2. Mano studijoje yra pilna instrumentų – gręžimo, pjovimo, staklių, taip pat visokių daiktų daiktelių – metalo, plastmasių, sendaikčių, nes dirbu su įvairiausiomis medžiagomis, su jau panaudotais ar naujais daiktais.
Konteinerių kaimelyje visi turime dirbtuves su kiemais, nesame vienoje uždaroje patalpoje. Laikydamiesi saugaus atstumo, galime ramiai bendrauti ir užsiimti savo reikalais. Todėl mūsų meno kaimelyje net nesijaučia griežtų karantino taisyklių. Atvažiuojame čia kasdien, dirbame ir kaifuojame. Žinoma, jei situacija blogėtų, buvome pasiruošę ir namų karantinui.
– Ką šiuo metu kuriate savo studijoje?
– Dirbu prie skulptūrų, ar, tiksliau pasakius, prie savo objektų, su man visiškai nauja tema – kvapais ir kas su tuo susiję. Plačiau pasakoti apie tai nenoriu, kai bus pabaigti, manau, Lietuvoje bus galima pamatyti.
– Kaip atrodo jūsų, kaip menininko, diena?
Atsikeliu tada, kada gaunasi atsikelti – vėlai arba labai anksti. Važiuoju į dirbtuves, ten kažką darau. Atsikėlęs visų pirma pasižiūriu žinias, nes dienos dabar įdomios, viskas keičiasi, neplanuojama; pasidomiu, kas vyksta pasaulyje, tada važiuoju į dirbtuves. Kadangi dabar karantinas, darbų, už kuriuos gautum atlygį, nėra, tai yra labai daug laiko viskam – menams, informacijos ieškojimui, jos apdorojimui ir t.t.
– Iš kur semiatės įkvėpimo/minčių/idėjų kūrybai?
– Įkvėpimai, idėjos, mintys, išreikštos mano darbuose, tai tik vizualus rezultatas bandymų suprasti pasaulį ir mano vietą jame. O tai – neriboti informacijos klodai, kurie mane transformuoja, formuoja, nurodo kur, ką ir kaip toliau daryti – tiesos ieškojimas. Matau save kaip informacijos priėmėją, perdirbinėtoją ir siuntėją. Informacija yra visur, tik klausimas, kiek aš galiu ją priimti neutraliai ir kritiškai. O ypač ta informacija yra per amžius nusistovėjusi ir sakoma iš oficialių šaltinių.
Tai liečia visas sferas – fiziką, chemiją, socialinius mokslus, teologiją, ekonomiką, virtualią erdvę ir t.t. Bandau suprasti tų visų informacijų tarpusavio sąsajas, nes gyvename viename pasaulyje, kuriame viskas vyksta vienu metu – lyg trijų matavimų mozaika. Vieną akmenuką iš mozaikos patraukus, visa sistema sureaguoja. Pvz., kažkada JAV bankrutavo vienas bankelis, o tuomet koks finansinis cunamis nuriedėjo per visą pasaulį, kiek žmonių nuo to nukentėjo, viso to pasekmes jaučiame iki šiandien. Ar verta man, menininkui, domėtis finansiniais mechanizmais ir struktūromis? Aš tik menininkas, man pakanka tik mūzos ir dirbtuvės? O gal ne? Tai va, semiuosi inspiracijų kišdamasis ne į savo reikalus ir bandydamas iš savo menininko pozicijos suprasti įvairių reiškinių sąsajas.
Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’16“ pristatyta kinetinė instaliacija „Kažkas ore“:
– Kaip išlikti kūrybišku, kai esi apribotas galimybėmis? Kokią įtaką tai turi kūrybai, jos plėtojimui?
– Jeigu žmogus labai gerai gyvena, jis turi tik vieną problemą – neturi problemų, užduočių. Kaip sportininkas be užduočių glemba, taip ir žmogus be sunkumų menka. Spręsdamas problemas įgyji patirties, žinių, stiprini mentalinį imunitetą. Žinoma, tai nereiškia, kad turi gyventi tik problemomis. Nauji iššūkiai reikalauja naujų sprendimų, privalai būti kūrybiškas, nes esi priverstas kitaip mąstyti.
– Kuris jūsų darbas geriausiai atspindi dabartines nuotaikas?
– Pirmiausia, karantino bėdos, ar COVID-19 nuotaikos, ar viruso sukeliamas problemos, ką jos reiškia – ar tai tik sveikata, ar ir finansiniai reikalai? Tuomet, kieno tai reikalai – valstybės, žmogaus, Europos
Sąjungos ar pasaulio reikalai? Kas iš to gaus naudą, kas nuo to nukentės ir t.t.? Tai labai įdomu.
Kai pasaulio centriniai bankai pradeda spausdinti neaišku kokias sumas, valstybės lenda į skolas. O ka reiškia turėti skolą, kokios bus po to pasekmės? Gal kažkas ir gali numatyti, bet aš ne. Taip pat įdomu, kas atsitinka su sekimu, jo legalizavimu. Įdiegiamos naujos technologijos, kurios turi labai daug pliusų, bet ir minusų. Ar baimės apimti žmonės pritars priverstiniams skiepams, ką tai reiškia valstybėms ir paprastiems žmonėms? Tačiau nereikia baimintis, o išlaikyti sveiką protą.
Sunku pasakyti, koks mano darbas geriausiai atspindi dabartines išvardytas nuotaikos ir mano pamąstymus apie dabartį. Turbūt vienas iš jų būtų kinetinė, 5,5 metrų pločio instaliacija „Paskutinis posėdis“, primenanti paskutinę vakarienę. Joje dvylika pripučiamų skudurinių figūrų krenta į maistą ir kyla, ir vėl krenta. Vyksta paskutinė puota – ištvirkavimas. Taip pasakoju, kaip mes gyvename, kokiomis vertybėmis vadovaujamės, kaip iškraipome žodžių prasmes ir paskui pasimetame… Nes neatsirenkame, kas yra kas ir leidžiamės vadovauti tiems, kas žodį išmano.
Instaliacija „Paskutinis posėdis“ buvo rodyta tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’11“, čia galite pamatyti video dokumentaciją:
Arba darbas „Kapitalas“. Tai žiurkės pavidalo judantis objektėlis, pagamintas iš dolerių, lakstantis pirmyn atgal ir šlykščiai besijuokiantis. Kaip vienas ekonomistas sakė, kapitalas niekur nedingsta, tiesiog pereina pas kitą šeimininką. Pvz., 2008 metų krizė, kurios metu daug žmonių prarado turtus, o tik kai kurie jų įgijo.
– Ačiū už pokalbį!
Daugiau K.Svirnelio kinetinių instaliacijų rasite jo „Youtube“ kanale.
Video turų ir straipsnių po menininkų studijas projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba; rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė