Gintaras Makarevičius – dailininkas, scenografas, videomenininkas, dokumentinio kino kūrėjas. Pradžioje studijavo architektūrą, bet susidomėjęs tapyba, tęsė studijas Vilniaus dailės akademijoje Tapybos katedroje (1988–1994). XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kaip ir daugelis jo kartos dailininkų, iškeitė teptuką į vaizdo kamerą (nors piešimo ir tapybos neapleido iki šiol) ir meno lauke debiutavo kaip šiuolaikinių medijų menininkas – instaliacijų, objektų ir dokumentinių filmų kūrėjas, tapo vienu pirmųjų 1997 m. įkurtos Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių. Nuo 1995 m. dėsto VDA.
Gintaras Makarevičius yra dalyvavęs daugelyje prestižinių tarptautinių šiuolaikinio meno parodų, tokių kaip šiuolaikinio meno bienalė „Manifesta 4“ Vokietijoje (2002), ar tarptautinis filmų festivalis „La Rochelle“ Prancūzijoje (2005). 2008-aisiais menininkas buvo įvertintas vienu svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjams skiriamų apdovanojimų – už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės“ jam įteiktas Lugano (Šveicarija) kino festivalio pagrindinis prizas. Jo kūrinių yra įsigiję šiuolaikinio meno muziejus KIASMA Suomijoje, MO muziejus bei privatūs kolekcininkai, o ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu sukurtą medinių objektų seriją „Plaukai I,II,III, IV“ galima pamatyti nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje.
Gintaro Makarevičiaus meninė veikla apima ir scenografiją. Pradėjęs savo veiklą teatre 1997 m., dabar jis – vienas ryškiausių Lietuvos scenografų, kuriančių scenovaizdžius Lietuvos ir užsienio teatruose. Kuriant dramos ir muzikinio teatro spektaklius jis bendradarbiauja su žymiausiais Lietuvos ir užsienio režisieriais, tarp jų su Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi, Algirdu Latėnu, Éricu Lacascade’u, László Bagossy, Kęstučiu Jakštu, Jonu Jurašu ir kitais. Kaip scenografas G. Makarevičius buvo apdovanotas trimis Auksiniais scenos kryžiais. 2017 m. menininkas buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Tapyba
Jeigu tapyba gali būti abstarkti – tai debesys juo labiau.
Tapiau veidą, bet nepatiko. Tada medį, bet ir jis manęs neįtikino; atrodė perdaug medis. Supratau, kad nenoriu tapyti to, kas jau YRA . Kaip sujungti vaizdą ir jausmą ar mintį? Kodėl tai svarbu? Tapybos kalba turi savo gramatiką. Jos neįmanoma perskaityti nei žodžiu, nei sakiniu, bet akivaizdu, kad galima išgyventi ir suprasti.
Tapyba – tai tokia meno rūšis, kuri yra labiausiai susijusi su kuriančiuoju, nes gali talpinti savyje jo psichofizinę informaciją tuo pačiu veikdama kaip terapija, kurios metu galima sustabdyti laiką.
Kai meno koncertai (norėjau parašyti – konceptai)pradeda vargint, norisi prisiminti pradžią.
Labiausiai inspiruoja beprasmybė ir tapymo procesas, nes juose slypi laisvė.
Gintaras Makarevičius