Autorius Valdas Puteikis
Galerijoje „Meno niša“ veikianti Jurgio Tarabildos paroda „The Sun Entering the Room“, šįkart kuruojama menotyrininko Vytenio Buroko, – jau penktoji personalinė. Šio menininko drąsa atsakingai ir jautriai išmėginti kone visus dailės žanrus – nuo tapybos iki instaliacijų – liudija Jurgio ne tik platų, bet ir estetiškai stiprų idėjų diapazoną.
Pastaruoju metu meno pasaulyje vis dažniau kūrinių idėjos aiškinamos, pasitelkiant atminties ir per laiką įgytų patirčių fenomenu.
Man atminties fenomenas reikšmingas kaip būdas ar tam tikra priemonė fiksuoti išgyventas akimirkas. Kartais labai mažas niuansas, staigus prisiminimo blyksnis gali būti pats didžiausias vaizduotės maitintojas. Informaciniame lauke, užtvindytame vaizdais, neretai būna sunku pagauti tą itin suasmenintą blyksnį. Stebiuosi savo šios parodos kuratoriaus Vytenio Buroko gebėjimu taip akumuliuoti patirtis ir įspūdžius, sieti juos su meno istorija ir raida, kad, regis, nepraleidžiamas joks mažmožis.
Šiai parodai kartu ruošėmės gana ilgai, susitikinėjome kartą per savaitę ir po tris valandas gvildendavome idėjas. Kuo giliau skverbėmės į pro durų plyšį besiveržiančio spindulio ar šviesos pluošto idėją, tuo būsimos parodos vaizdas darėsi vis grynesnis, minimalistiškesnis, vis daugiau atkrisdavo mano darbų. Laikui bėgant, įsisąmoninu itin svarbų estetinį principą, kad „mažiau yra daugiau“. Parodos emocijai ir atmosferai sukurti kartais pakanka vos kelių elementų.
Tačiau iš socialinių medijų sklindantis triukšmas, vaizdų ir garsų perteklius nėra parankus ieškoti grynumo ir skaidrumo?
Nuo to triukšmo atsiriboti neįmanoma, pats esu gana aktyvus socialinių tinklų vartotojas, nes suprantu ir matau jų svarbą, dalijantis savo sukurtais darbais su išoriniu pasauliu, kartais tie vaizdai ar garsai, jų kompiliacijos tampa tam tikrų idėjų šaltiniu, kartais „praskrolintas“ vaizdas po kurio laiko iš pasąmonės išnyra visai kitais pavidalais.
Kažkada kūriau fotografijų ciklą, kur norėjau įamžinti dienos metu degančių gatvės žibintų šviesą. O idėją pasufleravo kažkuriame iš socialinių tinklų matyta naktį degančio žibinto nuotrauka. Objektas buvo pakeliui į namo namus Antakalnyje, tad sykį dėmesį į tą stulpą atkreipiau dieną ir pamačiau degančią lemputę… Nufotografavau, visiškai nieko negalvodamas, kad iš to gali gimti paroda. Ta mintis subrendo vėliau, kai dar pamačiau dienos metu kažkieno leidžiamus fejerverkus. Panašiai gimė ir šioje parodoje eksponuojamų debesų nuotraukų idėja. Paprasti, kasdienybėje nepastebimi ir nevertinami dalykai man turi daug paslapties.
Vaizdų kolekcionavimas telefone ar atmintyje leidžia sukurti kitus vaizdus. Bet sykiu mokausi ir atsiriboti nuo perteklinės informacijos, ignoruoti tai, kas man pačiam nėra svarbu. Kartais socialiniuose tinkluose viešinu ne tik pačią parodą, bet ir tam tikrus pasirengimo jai etapus, o kartais to nedarau. Ar žiūrovas, iš anksto matydamas kuriamus darbus, praranda parodos netikėtumo efektą, nesiryžtu spręsti, tačiau viena aišku, kad joks virtualus meno pateikimas neatstos žiūrovo gyvo dalyvavimo parodoje ir buvimo jos erdvėje. Visada išliks magiškas „pravertų durų“ smalsumas. Taip man įvyko šįmet lankantis Venecijos bienalėje, kai, visai neplanuodamas ir nežinodamas, kad vyksta, patekau į savo dievuko amerikiečių skulptoriaus ir videomenininko Bruceʼo Naumano parodą, surengtą meno centre „Punta della Dogana“. Tai nebuvo Venecijos bienalės dalis, tai buvo atskira paroda, veikianti nuo užpraeito pavasario, – taip, kaip kažkada šalia bienalės buvo surengta Damieno Hirsto darbų ekspozicija.
Užaugai aplinkoje, kurioje kuriamo meno ir sukauptų meno albumų turbūt buvo daugiau nei bet ko kita.
Šiandien jau ir mano paties albumų kolekcija gana solidi. Prisipažinsiu, ne visada ji atlieka tiesioginę funkciją, nes kai reikia ką nors surasti, pirmiausia juk naršome po interneto platybes. Tačiau popierinių albumų vartymo ir lytėjimo malonumas yra nepakartojamas. Niekada taip lėtai negali mėgautis menu, kaip versdamas puslapį po puslapio. Procesas, prilygstantis lankymuisi galerijose ar muziejuose. Jau minėto Bruceʼo Naumano turiu įsigijęs gal tris ar keturis solidžius albumus. Nesakau, kad visus esu perskaitęs nuo A iki Z, tačiau kokia stipri emocija aplanko, kai, gurkšnodamas arbatą, perverti kad ir kelis ar keliolika puslapių ir vėl atgal į lentyną padedi.
Būti menininkų Tarabildų dinastijos tęsėju – ir tam tikras garbingas įsipareigojimas, ir tam tikra galimybė būti laisvam, tarsi tą laisvę būtum paveldėjęs. Gaila, savo prosenelės Domicelės Tarabildienės, su kurios iliustruotomis vaikiškomis knygutėmis užaugo mano tėvų karta, pažinoti neteko. Gimiau, kai Domicelė jau buvo iškeliavusi į Amžinybę. Su žmona Gabija šiandien gyvename vos per porą namų nuo buvusio Domicelės Tarabildienės namo, paženklinto memorialine lenta. Domėdamasis jos kūryba, aptikau labai daug artimų man bruožų: jos noras eksperimentuoti dailės žanrais – tapyba, grafika, skulptūra ir ypač fotografija, kai iš raižytų išryškintos fotojuostos negatyvų darydavo originalius atspaudus, – iki šiol daro didelį įspūdį ir liudija Domicelę buvus itin modernaus avangardinio mąstymo žmogų. Man taip pat būdingas bruožas nuolat eksperimentuoti, neapsiriboti, tarkime, vien tik tapyba.
Ne mažesnę įtaką darė ir mano seneliai Vija ir Rimtas Tarabildos, kurie buvo apsilankę šioje mano parodoje ir kurie, nepaisydami brandaus amžiaus, išsaugojo labai stiprų kūrybiškumą ir smalsumą. Buvimas su jais dirbtuvėje, popieriaus ir grafito kvapas bei skrebenantis pieštuko garsas visiems laikams užsifiksavo atmintyje ir nuolat žadina švelnių prisiminimų. Kaip ir tėčio, Agniaus Tarabildos, grafikos dizainerio, šiuo metu dirbančio knygų leidyboje, gamtos pamokos. Jautrumas aplinkai, kiekvienam gyviui, kai šiuos tėtis fotografuodavo, irgi išliks visam gyvenimui.
Prieš ketverius metus „Meno nišoje“ eksponuoti „brūkšneliniai“ darbai (paroda „Realybės šou“) išduoda tave kaip menininką, maksimaliomis pastangomis siekiantį minimalizmo.
Vadinamieji brūkšneliai kūrybinio proceso metu reikalauja labai didelės koncentracijos ir begalinio tikslumo. Kad brūkštelėjimas pavyktų iš pirmo karto ir vienu riešo mostelėjimu, būtina maksimali kantrybė: tenka kartoti dešimtis kartų, kol pavyksta nutaikyti spalvos intensyvumą ir šešėlio gilumą. Daug kas sako, kad bręsdamas žmogus darosi vis kantresnis, tačiau apie save to pasakyti negaliu, nes labai dažnai save pagaunu prarandantį kantrybę ir kruopštumą. Įdomiausia, kad kantriausias ir ištvermingiausias buvau vaikystėje: kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, buvau susižavėjęs realizmu ir jausdavau didelį malonumą tapyti smulkias detales. Jei reikėtų šiandien nutapyti, tarkime, barokinį šviestuvą, turbūt nuo detalių gausos išprotėčiau.
Kai kas nors mano darbus palygina „čia ir vaikas taip nupieštų“, priimu kaip didžiausią komplimentą. Arba – ant sienos pakabintos duris prilaikančios grandinėlės (šios parodos elementas): daugeliui atrodo, didelis čia daiktas tas paprastas buitinis įnagis. Atskirai paimtas kiekvienas objektas gali būti niekinis, tačiau tų objektų visumą juk ir kuria tą nuotaiką. Kiek turi apsisukti galvoje minčių, kad tas daiktas skrietų visoje parodos orbitoje ir kartu su kitais objektais bei natūralia pro galerijos langą plūstančia šviesa kurtų atmosferą, čia jau reikia padirbėti, išlaukti ir leisti idėjai subręsti. Šiandien išgyvenu tam tikrą periodą, kai noriu savo darbais kalbėti jaukiai ir jautriai, gal net intymiai, nebesigilindamas į globalias pasaulio problemas. Pastebėjau, kad jau kuris laikas, gal jau keleri metai, kaip labai nesąmoningai, intuityviai vis dažniau renkuosi mėlyną spalvą. Ji persekiojo mane tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“, ji lydėjo į Rygą, kur galerijoje „Look!“ nespalvoti darbai naktį būdavo apšviečiami mėlynu neonu.
Paroda „The Sun Entering the Room“ su sienomis slankiojančiu saulės zuikučiu – kaip poetiškas atsisveikinimas su vasara, žadinantis rudeniškų ilgų šešėlių ilgesį.
Visos interpretacijos teisingos. Ir kuo jų daugiau, tuo meno darbas svaresnis. Elektros jungiklis kurotoriui Vyteniui Burokui atrodo kaip priemonė įsitikinti, ar nesapnuojame, o kitam galbūt jis asocijuosis su socialine išaugusių elektros kainų problema. „Brūkšnelių“ ciklas komerciškai buvo bene sėkmingiausias per visą mano karjerą: vos tik įkeldavau darbą į socialines medijas, jis iškart iš galerijos išgaruodavo. Tačiau sulaukiau tokio momento, kai iš to sėkmingai tapomo ciklo nebejaučiau maksimalios satisfakcijos, todėl išlipau iš komforto zonos ir pasirinkau žymiai sudėtingesnę, asmeniškesnę, daugiau gyvenimiškos patirties reikalaujančią ir, žinoma, jautresnę parodos temą – tarsi praverčiau savo namų duris ir laukčiau besiveržiančios šviesos.
Nuotraukų autorius – Rytis Šeškaitis