Paulius Makauskas. Mintys apie debiutinę parodą „Naujos Jūros“
2021.08.17-09.04
Vis atsimenu sapną. Stoviu iki juosmens vandenyje. Jaučiu, kad visas vanduo yra kokteiliniai, smulkūs ledo kubeliai. Nešalta, tik neapleidžia kažkoks netikrumo jausmas. Spraudžiuosi tolyn, gylis nekinta. Temsta, saulės nėra, tik blanki mėlyna šviesa atsispindėjusi nuo giedro dangaus apšviečia kraštovaizdį. Kiek akys užmato, į visas puses dirbtinis ledo gabaliukų telkinys. Lėtai priešais mane iš vandens išnyra juodas medžio siluetas. Kartu su paukščiu viršūnėje. Jis ištiesia sparnus – jie tankiai apkibę ledo kubeliais. Suvokiu, kad tai paskutinis likęs paukštis visur. Žinau, kad tai tik sapnas.
Dažniausiai sapnai pasimiršta ir išnyksta patys. Sausros, potvyniai, milžiniški tornadai, ledynų tirpsmas, masinis gyvūnų rūšių nykimas, užteršti vandenynai. Tai atrodo kaip tolimos, sunkiai suvokiamos sapniškos abstrakcijos, vykstančios kažkur antraštėse už tūkstančių kilometrų. Gal tai netikra, gal praeis. Pasiekę kritinę ribą, dėka savo vis atsinaujinančio genialumo – neabejotinai išgelbėsime save patys. Taip, kažkas kenčia, bet juk dauguma gyvena kaip gyvenę (ir aš aišku), tikrai nelaksto apimti isterijos. Viskas bus gerai.
Po trumpo optimistinio blyksnio mane visada apimdavo bejėgiškumo jausmas. Gimiau ir užaugau prie Baltijos jūros, kuri yra jauniausia jūra pasaulyje, bet jau dabar viena iš labiausiai užterštų. Todėl ši problema mane kamavo labai asmeniškai ir natūraliai. Desperatiškai bandžiau užfiksuoti tai, ko nesuprantu. Po ilgų ieškojimų perskaičiau Timothy Morton mintį, kad klimato kaita yra „hiperobjektas“ – nesuvokiamai didelis objektas, ištįsęs erdvėlaikyje. Pažinus tik dalimis, bet niekada kaip visas vienu metu. Supratau, jog turiu įžiūrėti dalį, kad pradėčiau suvokti visumą.
Prisiminiau mikroplastiką, vos pastebimas daleles, bet tuo pačiu esančias visur vandenyne. Įsivaizdavau jas kaip sintetinį įvairiausių spalvų planktoną, nematomai klajojantį iš vienos vietos į kitą. Taip radau atspirties tašką.
Prie jūros praleidau labai daug laiko, todėl man buvo lengviau suvokti, kad baltos bangų keteros erdvėje ir laike tįsta į neaprėpiamą, baltai pilką lapą. Kad atskleisčiau tai kas nematoma – man beliko jį užpildyti šviesa.
Pagrindinis Visatos principas yra reliatyvumas arba visa ko tarpusavio priklausomybė. Kai tai sąmoningai supratau, atlikimo procesas įgavo lengvumo. Manasis popierius – jūra, bangavimo intensyvumu apsprendžia rezultatą (vaizdą) lygiai tiek, kiek ir aš. Analoginėje skaidrėje šviesos įspausto vaizdo nebekoreguoju kompiuteriu. „Kontroliuojamo atsitiktinumo“ principu nebevalau ryškinimo metu atsiradusių dulkių, šuns plaukų, netiesinu vandens paplauto stovo „nukreivintos“ horizonto linijos. Nesiekiu nuasmenintos estetikos kaip ir dualizmo idėjoje „žmogus tai padarė gamtai“. Žmogus juk gamtos dalis. Taigi gamta keičia pati save. Tik jau nebe spontaniškai – kaip milijardus metų iki šiol. Aš vaizduoju dabartinį kismo procesą – ne galutinį apokaliptinį tašką ateityje. Jūros kis dar ilgai po to, kai mūsų nebebus.
Drumzlinas vanduo greičiausiai nuskaidrėja, kai yra paliekamas ramybėje. Tik galbūt jau pasiekėme lūžio tašką, kai tik bejėgiškai galėsime stebėti nenuspėjamus gamtos pokyčius. Galbūt tam, kad kurtume visai naują ateitį, turėsime susitaikyti su tragišku dabartinio gyvenimo būdo žlugimu. Man tai optimistiška, vilties teikianti mintis, įkvepianti gerokai labiau, nei spaudos vis griausmingai tęsiama akimirka, kad kažkas kažkada neišvengiamai sugrius. Todėl ši fotografijų serija tyli ir meditatyvi. Tarsi erdvė ramiai apmąstyti ir pajausti. Galiausiai, tikiuosi, ji simbolizuoja ne tik naujas jūras. Tai vizija apie dabartinių žmogaus susikurtų sistemų ir santvarkų ribotumą, bet tuo pačiu galimybę – naujiems ir tvariems modeliams kurti, kuriuose visiems gyventi būtų gerokai saugiau.