Gegužės 26 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma lietuvių dailės klasikės Rūtos Katiliūtės tapybos paroda „Ūkas“.
Šį kartą tapytoja pateikia įvairių savo ciklų pavyzdžių rinkinį, kuris atspindi skirtingas jos kūrybos briaunas. Ji lieka ištikima subtiliai niuansuotoms monochrominėms abstrakcijoms, bet pateikia įvairias jų versijas. Šalia mėlynos drobės kaip tapusios Rūtos skiriamuoju ženklu eksponuojamos ir balsvos, tamsios, rausvos ir netgi ryškiai raudonos. Skiriasi ir jas sudaranti miglotų erdvių plastika: vienur skleidžiasi platus neaiškių motyvų prisodrintas horizontas, kitur ryškėja užuomina į archetipinę kryžiaus formą ar tamsoje tyliai skleidžiasi šviesulio vilionė. Bet visur tapoma skaidriais persiklojančiais aliejinių dažų sluoksniais ir tarsi teigiama, kad arčiausiai realybės esmės galima prisikasti ne kopijuojant natūros formų išorę, o kuo labiau abstrahuojant ir apibendrinant.
Paroda veiks iki birželio 20 d.
Vaizduojančios abstrakcijos
Rūta Katiliūtė, kaip ir Constantinas Brâncușis, mano, kad pati abstrakčiausia forma yra ir pati realiausia, nes realybė – tai ne išorinis pavidalas, o daiktų esmė. Kažką esminio perteikti vien imituojant išorinį paviršių neįmanoma. Panašiai mąstė ir Pietas Mondrianas, ėjęs nuo natūros motyvo ir jo išskaidymo iki abstrakcijos. Todėl Rūta renkasi redukavimą – nuo tikroviškų formų, kurios tėra išorės kopijos, eidama link kuo paprastesnių, pastovesnių, nekasdieniškų. Gali būti, kad šis kelias nuveda į neapčiuopiamus ūkus, miglas, miražus, kažką vos nuspėjamo. Tai nėra dekoratyvu. Tai nėra ir kažkas simboliško.
Rūtos paveikslų vaizdas redukuotas kaip ir minimalizme, nes nėra vizualiai sudėtingų gestų. Kaip ir manimalistiniuose kūriniuose, metamas drąsus iššūkis nuoboduliui, monotonijai ir pasikartojimui. Todėl tapomi tų pačių spalvų plotai, kartojasi monochromija ir pagrindinis kodas. Nors grynų analogijų nėra – tai ištisas niuansų kaleidoskopas. Rūtos tapyba nėra klasikinis minimalizmas dar ir dėl to, kad fiziškas pavidalas neryškus, jis ištirpęs: tapoma keliais plonyčiais, persiklojančiais sluoksniais, tarsi nepastebimai.
Kuriami ciklai, kurie vienas nuo kito skiriasi pasirinktu dominuojančiu koloritu. Šioje ekspozicijoje pateikiamas jų pjūvis – regime atskirus ciklų pavyzdžius, savo visuma atspindinčius įvairias jos kūrybos puses. Visi įsikūnijimai tikri ir autentiški, nors yra ir vienas tikresnis nei kiti – tai, aišku, mėlynasis. Ir tai tikrai ne dėl to, kad mėlyna turbūt labiausiai melancholiška. Nes ūkas nėra melancholiškas – jis tiesiog yra, sugėręs emocijas, įspūdžius, nuojautas, detales ir perspektyvas, – kaip realybė. Kartais jame išnyra šviesulys, kartais jame susitinka skirtingų tonų kaip pavidalų pėdsakai, o kartais iš jo erdvių išnyra plokštumos ženklai, sukimbantys su dvimate drobe ir reiškiantys ne paslėptas prasmes, o pačius save. Vargiai čia aptiksime kokią neaiškią formulę ar paslaptį.
Todėl ir teigiu, kad Rūtos abstrakcijos vaizduoja, bet vaizdo turinys atsiveria tik atidiesiems, kurie pasitiki savo nuojautų tiesa ir yra atviri kuo įvairiausioms realybės prasmėms.
Birutė Pankūnaitė