2011 m. kovo 17 d (ketvirtadienį) 18 val. atidarome Naglio R. Baltušniko PARODĄ. Žinomas Lietuvos grafikas, dailininkas Vilniuje pristatys emalio meno technika sukurtus darbus.
Išsamiai apie Naglio Ryčio Baltušniko kūrybą, pasiekimus ir atradimus...
Gøran A. Ohldieck
Kai kurie mūsų gyvenimo ar karjeros tarpsniai atrodo tarsi atsieti nuo praeities ir ateities. Patys savaime jie nėra nei geri, nei blogi. Galbūt jų net nesitikėjome… Jie užklumpa netikėtai, kaip įkvėpimas, kai žmogui reikia permainų. Kai menininkas pasuka nauju keliu, kiti, visų pirma meno kritikai, bando tą permainą įvertinti, o vertindami dažniausiai remiasi ankstesniais autoriaus kūriniais.
Apie ką galvojo Baltušnikas tą dieną, kai pradėjo naują kūrybos etapą? Juk pasikeitė ne tik meninė išraiška ir stilius – jis pradėjo dirbti nauja emalio ant metalo technika. Vis dėlto didžiausia permaina, manau, yra nauja kūrybos koncepcija. Iki tol jis kūrė tai, ką galima būtų pavadinti „grynuoju menu“. Dabar matome ženklus, panašius į automobilių registracijos numerius. Skirtumas akivaizdus.
Ženklai turi būti informuojantys, instruktuojantys ir dažnai – reikalaujantys. Pirmasis šios naujos krypties Naglio kūrinys – „Starke Frauen“ (2004). Emalio plokštelėje pavaizduotas aukštakulnis batelis ir moteriškos pėdos kaulų struktūra. Žvelgtume į jį atsietai, ženklas tarsi nurodo vietą, skirtą tam tikro tipo moterims. Jei tokį ženklą pamatytume gydymo įstaigoje ar gydytojo kabinete, jis įgytų kitą prasmę – perspėjimą, o darbo vietoje, pavyzdžiui, mokykloje, kur moterys sudaro daugumą, reikštų pasididžiavimą ar reikalavimą.
Penkių dalių darbas „a, b, c, d, e“ vaizduoja moterį, kopiančią įrenginiu, kuris primena ne kopėčias, o veikiau skersinį, skirtą sportiniams pratimams. Raidės kūriniui suteikia tam tikrą muzikinį skambesį – žiūrėdamas ir skaitydamas raides beveik girdi, kaip jis skamba lyg daina. Kita vertus, kūrinys dvelkia paslėptu seksualumu – tvirtos fono linijos paryškina švelnią moters figūrą. Kalbant apie seksualumą, įdomu paanalizuoti kitą dviejų dalių Naglio darbą, pavadintą „Give me“, „Take it“ (2007), t. y. duok – imk. Vienos parodos kataloge per klaidą jis buvo įvardytas :„Duok man – imk mane“. Matyt, ši nesąmoninga klaida geriau atspindi žmonių mąstymą nei menines idėjas. Beje, šis kūrinys atliktas ne emalio, o siuvinėjimo kryžiuku technika ir eksponuotas Tarptautinėje Kauno meno bienalėje TEXTILE‘ 07 bei apdovanotas diplomu! Jame pavaizduoti du nepatogiai sėdintys atletiški jaunuoliai, perduodantys vienas kitam kamuolį. Dviejų dalių kompozicija asocijuojasi su paveikslėliais ant gaminio naudojimo instrukcijos: „Prašome atidžiai perskaityti ir laikytis šių nurodymų.“
Naglio kūriniai nestokoja humoro ir yra įspūdingai šiuolaikiški. Nors daugelio motyvai – figūros, raidės ir simboliai – nėra nauji, tačiau jo kūryboje pateikiami naujame kontekste, kuris meta iššūkį nusistovėjusioms taisyklėms bei pasenusiai moralei. Pavyzdžiui, išoriškai „saldus“ darbas „Laba diena“ vaizduoja mergaitę ir berniuką ir primena perėją prie mokyklos žymintį ženklą. Įspaustos raidės tarsi skelbia „sekmadieninės mokyklos“ moralę. Tačiau prie sienos emalio plokštė tvirtinama varžtais, kurie labiau tiktų laivų statykloje nei meno galerijoje – žiūrovui tarsi teigiama, jog kūrinyje užkoduotos moralės normos yra amžinos ir nediskutuotinos.
Tarp ankstyvųjų autoriaus kūrinių galima išskirti jo autoportretą „Aš“ (2005). Jei kas nors jame ieškotų tikros istorijos, nesuklystų. Ovalinė kompozicijos forma, portreto nuotaika ir sena uniforma primena didžius naujų žemių tyrinėtojus ar karo vadus. Idėjos ištakų derėtų ieškoti anglų keliautojo ir žurnalisto sero Henry‘o Mortono Stanley‘o (1841–1904) piešiniuose, kuriuos jis padarė keliaudamas po Afrikos žemyną. Ko siekė Baltušnikas, semdamasis įkvėpimo Stanley‘o darbuose? Galbūt jį inspiravo tai, jog anuo¬met sero piešiniai nebuvo laikomi meno kūriniais: visuomenėje, griežtai suskirstytoje į socialines klases, tai buvo tik informacijos šaltinis, naudotas kaip knygų iliustracijos. Kitaip sakant, piešiniai turėjo tam tikrą ženklų bei ornamentų funkciją. Kaip tik toks yra ir idėjinis Baltušniko darbų pamatas. Ar tai reiškia, kad jo kūriniai priklauso veikiau dekoratyvinei, o ne „aukštojo meno“ sričiai? Jokiu būdu! Juk šiandien kiekvienas kasdienės aplinkos daiktas gali virsti meno kūriniu, tačiau su viena sąlyga – pirmiausia jo naudojimas turi būti pagrįstas originalia idėja ir perteikti žiūrovui menininko siunčiamą žinią. Naglio Baltušniko kūriniai šiuos reikalavimus visiškai atitinka. Ne mažiau svarbu, kad jų meniškumą pabrėžia dailininko naudojama štricho technika, kuri, reikia pažymėti, turi gana ribotas raiškos galimybes. Ir dar: šie kūriniai veda mus į absurdo pasaulį ir duoda tikslius nurodymus, kaip ten dera elgtis.
Kitas Baltušniko įkvėpimo šaltinis – kelionė į Špicbergeno salą, esančią Arkties vandenyne. Daugeliui ši Šiaurės sala yra tarsi absurdų žemė. Vis dėlto pabuvus čia ilgiau, ji tarsi „įsiskverbė“ į dailininko kūrybą. Pavyzdžiui, kompozicijoje „Remember! Christmas is not a game“ (pavaizduotas žmogus su šautuvu, kovojantis su milžinišku baltuoju lokiu). Tačiau kovos rezultatas žiūrovui taip ir lieka neiškus. Panašus ir kūrinys „Spąstai“: ant stalo stovi kibirėlis vandens, masalas, medinė lentelė ir vargšė pelė… Situacijos baigtis neaiški, nors gal mums visiems (taip pat ir pelei) tiesos geriau ir nežinoti…
Nei žiūrovas, nei pats menininkas nežino, kiek darbų dar bus šioje serijoje, kada autorius pasuks nauja kryptimi. Tačiau šiais darbais jis iš tiesų mus labai nudžiugino. Humoras nėra įprastas šiuolaikinio meno bruožas. Netgi priešingai – naujasis menas, ypač fotografija, video- ir performansai, atspindi urbanizuotos visuomenės nesėkmes, brutalumą, vienatvę, neviltį ir skurdą. Tokie yra visuomenės bruožai, savotiškas standartas. Tačiau, jei viskas būtų blogai, kaip atpažintume, kas gerai?
Baltušniko darbai pernelyg nekrenta į akis – jie mažo formato, nespalvoti ir neįrėminti (išskyrus minėtą tekstilės diptiką), tačiau juos lengva tvirtinti prie sienų. Ir dar – apie kūrinių kokybę. Ją geriausiai nusako vieno jų pavadinimas: „Quality!“ Vaizduojamas žmogus šnabžda žodį Quality (kokybė), tačiau žodis parašytas su šauktuko ženklu!
Dar vieną įsimintiną Baltušniko darbų grupę sudaro kompozicijos sporto tema. Tačiau, įsižiūrėję į užfiksuotas scenas, galime pastebėti, kad jos prieštarauja gravitacijos dėsniams. Tačiau ką šiandienos absurdo pasaulyje domina detalės? Autoriaus nuostata suprantama ir aiškiai įvardyta, tačiau aš kaip ta pelė – verčiau nesusigundysiu…
O jūs ar eisite pagal tuos Baltušniko sukurtus ženklus?
Sorry…