Gegužės 13 d., trečiadienį, kviečiame jau į tradicija tapusią Mariaus Jonučio parodą galerijoje „Meno niša“, 12 –oji paroda pavadinimu „Pasakos“, kvies aplankyti įvairias pasaulio ir stebuklingas šalis.
Originalios manieros menininko kūryba niekada nesileidžia įstatoma į siaurus apibrėžimus, tokie yra ir pastaraisiais metais sukurti kūriniai. Dailininkas darbais visada pasakoja istorijas, o gyvenimas kiekviename kūrinyje atsiskleidžia vis kitu kampu. Kartais jis nerealus ir tobulas, kartais žemiškai sunkus, šį kartą – prabilęs mums pažįstama pasakų kalba.
Marius Jonutis apie naujausią parodą.
Nesu dainininkas nei menotyrininkas. Todėl nedainuosiu ir nekalbėsiu apie meną.
Kodėl šį kartą pasakos? O kaip gi kitaip – norėtųsi atsakyti, nes paskutinį pusmetį tik tą ir dariau. Ir nieko netrūko. Nors tiesą sakant – daugiau nei dvidešimt metų tą darau, tik gal kartais pats bandydavau sugalvoti tų istorijų, kartais mano herojai gyvendavo „kaip“ pasakoj. Kartais ir aš pats. Bet šį kartą nėra jokių išsigalvojimų, yra tos tikros visiems žinomos pasakos, lydinčios mūsų visų gyvenimus.
Kiek pamenu, vaikystėj pasakas man sekdavo tėvas, iš knygų skaitė ir pats sugalvodavo. Šią žiemą supratau – jis didžiuojasi, kad esu dailininkas, taip tiesiai žemaitis niekada nepasakytų, bet davė suprasti. Paskutinę savo dieną. Urna mano dirbtuvėje. Tik su juo svarsčiau kaip ką daryti su tom visom pasakom.
Mano svarbiausia mokytoja – Birutė Žilytė. Manau, nėra dailininko, labiau susijusio su pasakomis. Iš vaikystės mintinai prisimenu jos ir Algirdo Steponavičiaus paveikslėlius knygose ir gražiausią gyvenime restoraną „Nykštuką“. Diplominį darbą, jos vadovaujamas, dariau irgi pasaką – knygą „Hamelno žiurkininkas“.
Praeitos vasaros pabaigoj sugalvojau padaryti pasakų kolekciją, net nežinau kodėl, šovė galvon ir tiek. Pasakiau sau – jokių išsisukinėjimų ir palengvinimų, negailėti nieko, kaip paskutinį kartą. Deja, ne taip greitai dirbasi, kaip norėtųsi, pasakų turėjo būti gerokai daugiau. Na, bet kas gi sako, kad tai pabaiga. Istorijų liko.
Praeitą rudenį, jau padaręs keletą pasakų, atradau Tahirą Šachą, perskaičiau jo knygas apie pasakos savo širdyje ieškojimą, kaip tyčia man parašytas. Supratau, kad nesu vienas. Visą žiemą labai man reikėjo į Marakešą. Nepavyko kol kas. Tik su paroda į Kopenhagą, na bent Undinėlę aplankiau, vis pasaka.
Visur jos. Mažas medinis namelis miške ant upelio kranto – čia ne iš pasakos. Gyvenu ten. Porą knygų parašiau ir nupaišiau. Ir jose tik pasakos. Su Rimu Driežiu spektaklį padarėme. Irgi pasakos. Neišvengiamai. Greta pasakų paveikslų visą žiemą dariau didelį, gal kol kas savo didžiausią užsakymą – dekoravau namą prie jūros. Pasiūliau užsakovams temą – Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“. Eidamas aplink namą, gali perskaityti ir pamatyti visą pasaką.
Kaip čia dar pasiteisinti. Gal tiesiog ateina toks laikas. Kai svarbu tai, kas atrodo svarbu. Ir nesvarbu visokios ribos tarp meno ir žaidimo, tarp šiuolaikiškumo ir kaimo, tarp darbo ir dangiško įkvėpimo. O laikas gal atėjo, pusė amžiaus šią žiemą man atsitiko.
Pirmą kartą turbūt tokia stilinga paroda – jokių nukrypimų į šonus, tik keliolika pasakų, net formatas visų toks pats – 60 x 60, na, bent jau pagrindas toks, kartais jos pačios išauga į plotį, aukštį ar gylį.
Ateikit pažiūrėti, jei dar/jau pasakos rūpi. Ačiū