Galerija „Meno Niša“ rugsėjo 25 dieną, 18 val., visus kviečia į menininkės Jolantos Kyzikaitės parodos „Kamufliažas“ atidarymą. Parodoje tapybą bei piešinius pristatysianti menininkė nagrinės kaip fiziškas, kaukės ar saviizoliacijos pagalba, užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka.
„Kamufliažas“ – devintoji autorinė J.Kyzikaitės paroda, kurios projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kaip teigia menotyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, menininkės tapybinė maniera – apibendrinanti ir plakatiška. Dekoratyvų efektą sukuria naudojama ryški kontūrinė linija, apibrėžianti objektus ir subjektus. Nevengiama kičinių spalvų ir tekstūrų, taip „nukenksminant“ nejaukius ar grėsmingus kūrinių siužetus, juos priartinant prie žiniasklaidoje klajojančių ir žiūrovų lengvai vartojamų vaizdų.
Tapytoja Jolanta Kyzikaitė yra meno daktarė, jos kūryba pristatyta daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Galerija „Meno niša“ su J.Kyzikaite dirba jau 10 metų – per šį laiką tapytoja buvo pristatyta meno mugėse Vilniuje, Budapešte, Kiolne, Berlyne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vienoje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ galerija Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.
Jolanta Kyzikaitė apie parodą:
Kaukių aktualumą mene nagrinėjau jau anksčiau, savo meno projekte „Žaisti tapybą“. Viktoras Liutkus pastebėjo, kad kaukių populiarumą iššaukia netikrumo jausmas, sukeltas epochos socialinių, dvasinių pokyčių. Galima pastebėti, kad būtent Pirmo ir Antro pasaulinių karų metais kaukių vizualiniame mene itin gausu . Panašu, kad tas pokytis vyksta ir šiuo metu. Skirtumas tas, kad kaukės persikelia ne tik į meną, bet ir į kasdienį gyvenimą, jas privaloma nešioti viešumoje. Renginių stoka keičia šiandienos realybę, išeinant iš namų galima persikūnyti vis į kitą personažą (piktą, linksmą, užjaučiantį ir t.t.).
Užsidėti vis kitą vaidmens (mamos, tapytojo, buhalterio ir pan.) kaukę išmokstame žaisdami vaikystėj, tai tampa taip natūralu ir kasdieniška, kad tikrosios kaukės kaip objekto nebereikia. Kaukė, kaip objektas, suaugusių rankose virsta kažkuo daugiau, ne kasdienė patirtis tapo kasdienine. Pagrindinis žaidimas įvyksta ne „žaidimo aikštelėje“, bet žaidėjo viduje. Kaukės paradoksas yra tai, kad vienu metu ir paslepia, ir tuo pačiu atskleidžia. Klausimas, kiek atskleidžiamas personažas slepiasi nuo „tikrojo aš“, o gal būtent tuo momentu jis pasirodo. Keičiasi bendravimas, nes dingstant atpažinimui neretai pasimato tikrosios žmonių nuotaikos – pyktis, nepasitikėjimas, abejingumas.
Nebūtina vaizduoti kaukes tapyboje, kad atskleisti santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (kaukės ar saviizoliacijos pagalba) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį bandau įžvelgti ateitį. Mane domina žodelis „po“, jis turi ne nuorodą tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Kaip niekad tapo svarbus vietos ir laiko santykis.
J.Kyzikaitės interviu apie parodą „Kamufliažas“ rasite čia.
Parodos projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.
_____________
Bendradarbiaudami su meno platforma „ArtLand“, siūlome jums pasižvalgyti po Jolantos Kyzikaitės parodą „Kamufliažas“ 3D turo video. Visą interaktyvų 3D turą rasite čia: