Interviu autorė – Rasa Barčaitė
Galerijos „Meno Niša” kvietimu, garsi fotografė ir video menininkė Audra Vau apsilankė menininkų studijose ir sukūrė jų video portretus „Menininkai apie menininkus”, kuriuose atsispindi menininkų apribota dabartis, kūrybinės idėjos ir pats meno kūrinių atsiradimo procesas.
Tarpdisciplininio meno kūrėja Audra Vau savo karjerą pradėjo kaip fotografė, 2000 metais įsiliejo į šiuolaikinio meno pasaulį ir kaip video meno kūrėja. Menininkė kuria ir dirba ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, 2015 m. jos kūryba pristatyta „Lewben art Foundation“ kuruotoje grupinėje parodoje Venecijos bienalės metu. Lietuvoje Audros Vau surengė dvi personalines parodas (trečioji duris atvers jau kitą savaitę galerijoje „Meno Niša”), jos kūryba rodyta Šiuolaikinio meno centre, Jono Meko vizualiųjų menų centre, menininkės video instaliacijos pristatytos meno mugėje „ArtVilnius” bei „ArtVerona“ (Italija).
Kurti menininkų portretus Audrai Vau labai patinka, jie tapo ypač prasmingi ir aktualūs karantino metu, kuomet menininkai sėdėjo užsidarę savo studijose ir negalėjo savo darbų gyvai pristatyti visuomenei. Ir nors pastaruoju metu video reportažų apie menininkus, istorijų iš jų studijų ypač pagausėjo, Audros Vau išsiskiria savo formatu ir kūrybine idėja.
Kaip teigia „Meno Niša” kuratorė Sonata Baliuckaitė, video ciklas „Menininkai apie menininkus” yra pats savaime meno kūrinys, nes Audra Vau į menininkus žvelgia neformaliai, palikdama vietos žiūrovų interpretacijoms. „Menininkė video kūrė vengdama formalumo, naudodama savo meninę išraišką, kurioje nemažai ir Europos kino grandų, tokių, kaip Peterio Greenaway citatų bei akcentuojant menininkų individualumas”, – pasakojo kuratorė. Jai pritarė ir pati menininkė, pasak kurios, kurdama ciklą ji vengė formalumo, nes formaliai atliktas darbas yra tik kopija kažko, kas atlikta su aistra, jausmu ar talentu.
Video darbų ciklu „Menininkai apie menininkus” Audra Vau pristato šešis galerijos „Meno Niša” atstovaujamus menininkus: tapytojas Rūtą Katiliūtę, Jolantą Kyzikaitę ir Moniką Plentauskaitę, video menininką Rimą Sakalauską, menininką Jurgį Tarabildą ir skulptorių Matą Janušonį.
Interviu metu Audra Vau plačiau papasakojo apie savo kūrybą, menininkų video portretų ciklo atsiradimą ir ateities planus.
Audra, kuris iš jūsų kurtų projektų buvo pats įsimintiniausias, svarbiausias jums, kaip menininkei?
Pats įsimintiniausias man buvo pirmas dalyvavimas, ir mano pirmoji paroda, 2000 metais Šiuolaikinio meno centre vykusioje grupinėje tarptautinėje parodoje „Nekaltas gyvenimas”. Jame pristačiau savo projektą, kuris tapo ir parodos veidu. Projekte rodžiau pirmą kartą Lietuvoje nagrinėtą temą – grožio industrijos įtaką naujai augančiai kartai. Fotografavau performansą, kuriame 13 metų mergaitė daro grožio procedūras (kaukės, masažai) kitai 11 metų mergaitei.
Žinoma, vėlesnės parodos, ypač pasisekimas grupinėje parodoje „Chaoso riba (Išvarymas iš rojaus)“ 2015 metų Venecijos bienalėje, kurioje mano projektas buvo pagrindinis, ir prie kurio buvo jungiami kitų menininku darbai, padarė didelę įtaką savęs suvokimui. Džiaugiuosi, kad tarptautinis meno ir kultūros naujienų portalas „Blouin Artinfo“ projektą įtraukė į dvyliktuką lankytinų renginių Venecijos bienalės metu. Išties, tai visi darbų pristatymai man yra labai svarbus ir keičia mane.
Grįžtant prie menininkų portretų žanro, visi turbūt prisimena jūsų „ArtVilnius’18“ pristatytą Jono Meko portretą, video instaliaciją „Poetai niekada nemiega“, kurioje jūs filmavote J.Meką, o jis jus. Papasakokite apie šį bendradarbiavimą, kokį menininko portretą perteikėte šiame projekte?
Kalbant apie Joną Meką, nepaisant to, kad buvau jį sutikusi ne kartą, visada likdavo neįvykusio susitikimo įspūdis. Tokio kalibro žmonės yra tarsi neprieinami, beveik neįmanoma su jais „pabūti”, nėra galimybės asmeniškumui, jaukumui. Taigi, pagrindinė video portreto mintis buvo suteikti galimybę visiems žiūrovams pabūti akis į akį su galingu menininku, t.y., kad ir daugybė žmonių vienu metu žiūri šį kūrinį, Jonas žiūri į kiekvieną asmeniškai. Yra ir kitų interpretacijų, kad ir tai, kad kas bevyktų aplink, Mekas filmuoja ir filmuoja, ir filmuoja…
Kaip atsirado video portretų ciklas „Menininkai apie menininkus”?
Norėčiau padėkoti galerijos „Meno Niša” kuratorei Sonatai Baliuckaitei už galimybę. Galbūt šis ciklas man buvo pasiūlytas todėl, kad visų iki šiol darytų mano projektų pagrindas yra realūs žmonės ar įvykiai, tai lyg ir nuasmeninta dokumentika, kurioje realus žmogus su savo istorija virsta platesne tema, abstrakcija ar poezija.
Kaip ruošėtės kiekvienam susitikimui su menininku? Ar turėjote iš anksto numačiusi, kaip menininką atvaizduosite, ar viską lėmė ir spontaniškumas?
Pradėjau nuo apsilankymų pas menininkus, kalbėjomės, filmavau bandymus, fiksavau savo jausmus, mintis. Žinojau, kad nenoriu formalios dokumentikos. Vengiu formalumo, formaliai atliktas darbas man asmeniškai atrodo jau tik kopija kažko, kas atlikta su aistra, jausmu ar talentu. Mėgstu „pirmo karto” jausmą. Prieš imdamasi veiksmų, žinojau, kad norėčiau perteikti jausmą, kurį sukels žmogus, jo balsas, energija, aplinka. Menininkai – nuostabūs atskiri pasauliai…
Kaip patys menininkai reagavo į šiuos video?
Tariausi su jais dėl kooperacijos, bendro darbo. Jiems tai patiko. Patiko pati idėja apie jausmą. Patiko rezultatas.
Dėl karantino, „Meno Niša” planuota jūsų video darbų paroda nukelta į pavasarį ir duris atvers balandžio 8 dieną. Trumpai papasakokite būsimos parodos koncepciją.
Parodos pavadinimas „Niekur” („Nowhere”) yra apie jausmą, kuomet kažkas išeina ir daugiau nebėra niekur. Laikmetis, kaip pvz., sovietmetis, kuomet gimiau, tos šalies nebėra; išeina žmogus – ir jo jau niekur nėra; pasaulis ir žmonės, kokie jie buvo iki pandemijos, taip kaip buvo, niekada nebebus… Iš tikrųjų, tai kalbu ne apie negatyvą ar praradimą, o apie jausmų, pojūčių poeziją, lyg ir nesvarumo būseną, kai esi tik pats su savimi. Mane, kaip žmogų ir menininkę, labiausiai traukia ir jaudina dalykai, kurių negali kontroliuoti, reguliuoti jokios sistemos, normos ar taisyklės – negali atimti iš žmogaus praeities, jau įvykusių dalykų, negali uždrausti meilės ar prisiminimų. Taigi, nepaisant sistemos ar visuomenės noro viską kontroliuoti, yra tokių nuostabių erdvių, prieš kurias bet kokia kontrolė yra bejėgė. Venecijos bienalės parodoje buvo pristatytas mano projektas „Out of control (Nekontroliuojama)”, kuriame irgi kalbėjau apie kontrolę ir nekontroliuojamą, nevaldomą gamtos ir žmogaus galių grožį.
Prasidėjus pandemijai, vis daugiau menininkų ir projektų persikėlė į virtualią erdvę, kaip jūs išgyvenate šį periodą? Kokie jūsų ateities planai?
Paskutiniai metai parodė, kaip sudėtinga kažką planuoti, man chaosas aplink turi ir gerą pusę – galima daugiau laiko skirti savo vidui, apmąstymams, stebėjimui ar pagalbai kitiems. Pagrindinis planas yra nepasiduoti spaudimui, nešti į pasaulį gėrį ir pozityvą. Kaip jau ne kartą minėjau savo pasisakymuose ar interviu, šiuolaikiniame pasaulyje žmones vienija ne teritorijos, o vertybės.
Ciklo „Menininkai apie menininkus” iniciatorius – galerija „Meno Niša”
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Galerijos rėmėja Vilniaus miesto savivaldybė
