Latvių menininkas Andris Vitolinis: „Pasaulis yra suirutėje ir atėjo laikas atgimti“ (Interviu)

Interviu autorė – Rasa Barčaitė

„Palyginti su Latvija, dabar jau aišku, kad Lietuva mus gerokai lenkia“, – kalbėdamas apie kaimyninių šalių meno rinkas teigė neseniai savo antrąją parodą Vilniuje atidaręs garsus latvių menininkas Andris Vitolinis. 

Latvijos dailės akademijos profesorius ir prorektorius Andris Vitolinis (Andris Vītoliņš) nuo 1996 metų aktyviai dalyvauja parodose tiek Latvijoje, Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse – Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Austrijoje. 2004 metais A. Vitolinis pelnė kasmetį žurnalo „Latvijas Architektūra“ apdovanojimą už geriausią debiutą. A. Vitolinis jau seniai domisi pramonės tema: mašinos, įvairios transporto priemonės, mechanizmai, gamyklos ir jų dalys – vamzdžiai, sraigtai, čiaupai, jungtys. 

Menininko darbai įtraukti į tokias kolekcijas kaip „HangART-7“, „Red Bull Collection“, „Schlossberghotel“, Baku šiuolaikinio meno muziejus, „Swedbank“ šiuolaikinio meno kolekcija, Latvijos nacionalinis meno muziejus, Matti Miliaus meno kolekcija, „DnB Nord Bank“, „Signet“ bankų kolekcijos etc. 

A. Vitolinio paroda „Mums reikia šanso atgimti“ („We need a chance to be reborn“) iki vasario 26 dienos vyksta per dvi vietas, Vilniaus rotušėje ir 20 metų jubiliejų šiemet švenčiančioje galerijoje „Meno niša“. 

Interviu metu A. Vitolinis papasakojo apie parodos atsiradimo istoriją, bendradarbiavimą su Lietuva, meno rinkos situaciją Latvijoje ir kaimynystės ryšius. 

Andris, „Mums reikia šanso atgimti!“ – antroji jūsų paroda galerijoje „Meno niša“. Papasakokite plačiau apie tai, kaip pradėjote šį bendradarbiavimą. Kodėl nusprendėte parodą rodyti dviejose vietose: galerijoje „Meno niša“ ir Vilniaus rotušėje? Ką jums reiškia kiekviena iš jų?

Mūsų bendradarbiavimo pradžia galima laikyti 2009-uosius, kai mano darbus pirmojoje „ArtVilnius“ mugėje eksponavo galerininkė iš Estijos Olga Temnikova. Nuo to laiko įvairiais formatais esu dažnas svečias Lietuvos meno gyvenime. Dėl to 2019 metais „Meno niša“ galerijoje įvyko mano pirmoji asmeninė paroda Vilniuje „Giliai įkvėpkite prieš naują pradžią“. Jau tada kilo mintis, kad turėtume tęsti bendradarbiavimą ir pabandyti sukurti ką nors didesnio. Daugelis mano kūrinių yra fiziškai dideli, todėl jiems reikia epinių, didingų erdvių. Taigi tada, 2019 metais, nusprendėme teikti paraišką dėl parodos Vilniaus rotušėje su idėja surengti 2 parodas vienu metu. 

Šios dvi vietos atmosferiškai yra labai skirtingos: galerija „Meno niša“ yra meniška, demokratiškai intymi, o Vilniaus rotušė, priešingai – didingai kilni, su stipria savo laikotarpio architektūra. Man ši paroda yra vientisas projektas, kuriame meno kūriniai sukuria sinergiją tarp šių skirtingų vietų.

Lietuvos meno lankytojams taip pat esate žinomas iš meno mugės „ArtVilnius“, kurioje dalyvavote ir kaip menininkas, ir kaip tarptautinės komisijos, atrinkusios geriausius dalyvius, pirmininkas. Ką manote apie Lietuvos meno sceną?

Palyginti su Latvija, dabar jau aišku, kad Lietuva mus gerokai lenkia. Latvijos meno aplinką smarkiai paveikė dešimtajame dešimtmetyje vykusi privatizacija, dėl kurios praradome daug parodų erdvių ir meną remiančių infrastruktūrų. Kartu Latvijos politikų požiūris į vizualiųjų menų industriją ir ekonominiai mechanizmai nebuvo palankūs. Dabar pamažu šie procesai atsigauna, pavyzdžiui, „Signet“ bankas savo kolekcija parėmė mano parodą Vilniuje.

Lietuva šiuo požiūriu eina teisingu keliu – čia yra daug galerijų, „ArtVilnius“, MO muziejus ir „Lewben Art Foundation“. Belieka dirbti ir siekti savo tikslų.

Esate žinomas ne tik dėl savo tapybos, bet ir dėl akademinės veiklos Latvijos dailės akademijoje, kurioje esate profesorius ir prorektorius. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo akademinę karjerą?

Latvijos dailės akademijoje pradėjau dirbti 2008 metų pabaigoje, prieš tai beveik 8 metus dirbau laisvai samdomu menininku. Buvau įvairiuose pasaulio kraštuose ir rezidencijose. Dailės akademijoje dėstau tapybą ir kompoziciją.

Pataisykite, jei klystu, bet žinau, kad Latvijos dailės akademijos eksperimentinė meno erdvė „Pilot“ taip pat buvo jūsų iniciatyva? Pernai mugės „ArtVilnius’21“ lankytojai „Pilot“ išrinko geriausia galerija.

Mintis apie eksperimentinę erdvę, kurioje dailės akademijos studentai galėtų išreikšti save, kirbėjo mano galvoje keletą metų. Turėjau galvoje kelias būtinas sąlygas. Pirma, kad erdvė būtų pačiame Rygos centre, kad būtų lengvai pasiekiama užsienio lankytojams (tai svarbu, jei galvojame apie meno eksportą), antra, kad parodų erdvė būtų praktinė vieta jauniems kuratoriams ir menininkams tobulėti, ji turėtų tarnauti kaip mokymosi proceso priemonė. Trečia, parodų programa turėtų būti kolektyviai suderinta, o ne tarnauti subjektyviems vieno kuratoriaus norams. 

Kiekviename bankete ar susitikime, kur buvo kalbama su politikais, stengiausi juos įtikinti, kaip perspektyvu ir naudinga tai būtų mūsų visuomenei. Pamenu, prieš 5 metus buvome susitikę su Rygos vicemeru ir pristatėme savo idėjas. Ir štai, dėl įvairių įvykių, tokių kaip EU4ART projektas ir pokyčiai Rygos miesto taryboje, mums pavyko 2020 metais atidaryti eksperimentinę parodų erdvę „Pilot“.

 

 

 

Latvijos dailės akademijoje įgijote tapybos magistro laipsnį ir vizualinės komunikacijos bakalauro laipsnį. Viename interviu sakėte, kad dėl to jūsų požiūris susiformavo kitaip nei klasikinių tapytojų. Ar galite plačiau papasakoti apie savo darbo metodus?

Istoriškai dauguma Dailės akademijos studentų į tapybos skyrių ateidavo baigę Rozentalio meno mokyklą. Į akademiją jie stojo turėdami klasikinį techniškai tikslios tapybos ir aliejinių dažų naudojimo išsilavinimą. Iki XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio kiekviena akademijos katedra buvo tarsi uždara asociacija ir studentai retai „vaikščiojo“ tarp jų. Į tapybos katedrą atėjau tik magistrantūroje, o prieš tai jau mokiausi įvairiose srityse, taip pat ir dizaino katedroje. 

Mano darbuose, tapybos procese spalvų naudojimas buvo visai kitoks, nes jis nebuvo paremtas mano klasės draugų žiniomis. Daug ko išmokau pats, eksperimentuodamas ir laužydamas taisykles. Taip pat asmeninės parodos darbuose galima pamatyti mano techniką. Šį tapybos technikų rinkinį pradėjau tobulinti 2013 metais Paryžiuje, rezidencijos „Cite des Arts“ metu, o dar labiau jį išplėtojau 2015 metais viešnagėje Abu Dabyje, kai susidomėjau galimybe tapyti darbus nenaudodamas teptuko ir išgauti didžiausią spalvų intensyvumą. Kūriniai iš dalies atlikti naudojant iš statybų pasiskolintus įrankius ir technikas.

Kiek laiko užtrukote kurdami šiuos darbus parodai „Mums reikia šanso atgimti“? 

Parodoje eksponuojami 2017–2022 metais sukurti darbai. Dauguma jų – iš pastarųjų metų. Vieną paveikslą baigiau atidarymo rytą.

Ar galite papasakoti daugiau apie parodos koncepciją?

Šiuo metu susidaro įspūdis, kad pasaulis yra įstrigęs tam tikroje ideologinėje aklavietėje. Religiją pakeitė isterija dėl „pseudopandemijų“. Tuo pat metu mokslas tapo puikia manipuliacijų aikštele, o nuomonė socialiniuose tinkluose tampa svarbesnė už logiką ir sveiko proto analizę. Atšaukimo kultūra (cancel culture) kartu su plastikine tara tapo ištisu ekonomikos sektoriumi. Pasaulis yra suirutėje ir atėjo laikas atgimti ir pradėti mąstyti. Tikiuosi, kad vilties yra, tereikia pamatyti žvaigždes, kurių siekti!

Jūsų darbai – labai ritmingi. Imate daiktus iš realybės ir perteikiate juos savo spalvingu ritmu arba, kaip minėjote, stengiatės užfiksuoti ryškią pasaulio tėkmę. Iš kur semiatės tiek įkvėpimo ir ritmo? 

Žmogaus širdis dirba ritmu. Medikai tai išsamiai tyrinėjo remdamiesi muzika. Pasitelkę muzikos ritmą, galime pagreitinti arba sulėtinti savo širdies plakimą. Tai plačiai naudojama technomuzikoje ir reivo renginiuose.

Gamtoje ritmas skiriasi nuo žmogaus sukurto ritmo, tokie dalykai kaip medžiai ir žolė neauga į ritmą, jūros bangos dar kitokios… Kai kuriems savo darbams įkvėpimo semiuosi iš rytietiško ornamentizmo, kituose darbuose stengiuosi objektus išdėstyti ritmingais deriniais, kurie sukuria gyvumo ir judesio pojūtį. Niekas negali stovėti vietoje, net abstraktūs simboliai yra gyvi.

Jūsų paveiksluose nėra žmonių. Ar tai darote sąmoningai? Kodėl jums labiau patinka pakeista industrinė aplinka? 

Galbūt tai galima pavadinti abstrakčiuoju orientalizmu. Nors mano darbuose kuriami vaizdai sukuria savo pačių įskaitomą istoriją. Sąmoningai vengiu vaizduoti atpažįstamus dalykus, pavyzdžiui, žmones ar peizažus. Manau, kad ši savotiška riba, kai tai, kas matoma, gali būti interpretuojama įvairiai, leidžia žiūrovo protui išsiplėsti ir nukeliauti į fantazijos karalystes.

Į parodos „Mums reikia šanso atgimti“ atidarymą atvykote su delegacija iš Latvijos. Kiek jums svarbūs Lietuvos ir Latvijos meno pasaulio ryšiai? 

Apie mano parodą buvo gana aktyviai komunikuojama Latvijos socialiniuose tinkluose, todėl natūralu ir malonu, kad į parodos atidarymą atvyko meno mylėtojai iš Rygos, kurie taip pat lankėsi MO muziejuje ir kitose galerijose. 

Pagrindinis skirtumas tarp Baltijos šalių ir Vidurio Europos meno pasaulio yra tas, kad čia visada galima pakelti telefono ragelį ir paskambinti, užuot rašius oficialų elektroninį laišką. Žmonės vieni kitus pažįsta, todėl vyksta daug įvairių bendradarbiavimo projektų, taip pat yra tam tikra konkurencija (gerąja prasme). Pavyzdžiui, Vilniuje prasidėjo galerijų mėnuo SU-MENĖK – tai tokia graži tradicija, bet Latvijoje jos dar neturime.

Kokie jūsų ateities planai?

Galbūt atėjo laikas savo patirtį įprasminti moksliškai, vienas iš mano planų – praktinė doktorantūra. Norėčiau vėl pradėti tapyti aliejiniais dažais, ko pastaruoju metu nedariau. Tai kitoks fizinis potyris ir malonumas! Yra planų surengti parodą Cėsių koncertų rūmuose ir Liepojos muziejuje. Taip pat vasarą Lietuvoje vyks projektas, kuriame tikriausiai dalyvausiu. Apskritai yra ką veikti.

Ačiū už pokalbį!