Kęstutis Svirnelis. Paroda „Skaitmeninė Dūšia”
2025.06.26 – 07.26. Parodų salės „Titanikas“

 

Švelnūs gedimai. Apie Kęstučio Svirnelio fantominę logiką
Parodos kuratorius  Krzysztof Gutfrański

 

Visų pirma Kęstutis Svirnelis yra praktiškas svajotojas – menininkas, kuris absurdo teritorijoje orientuojasi statybininko rankomis ir poeto akimis. Nors jo skulptūros dažnai sukurtos iš rastų medžiagų ir grindžiamos objet trouvé (pranc. „rastas daiktas“) logika, jos išduoda toli gražu ne atsitiktinį kruopštumą. Už jų „pasidaryk pats“ principu pagamintų paviršių slypi gudri nuoroda į baltiškas medžio apdirbimo tradicijas – tylų disciplinuotumą, nepretenzingą stilių – ir ironišką palikimą iš Štutgarte menininko praleistų metų, kur techninio perfekcionizmo dvasia tarsi užsispyręs vaiduoklis vis dar sklando jo žaismingose konstrukcijose. K. Svirnelio paroda „Skaitmeninė Dūšia“ žymi išsamiausią iki šiol jo besikeičiančios praktikos apžvalgą, kurioje seni ir nauji darbai susilieja tyrinėdami keistą kūnų, mašinų ir dirbtinio intelekto mitų tarpusavio intymumą.

Pirmąsyk mudu susitikome pandemijos pradžioje, kai aš atsidūriau meno rezidencijoje „Akademie Schloss Solitude“ Štutgarte, o Kęstutis, anuomet ten dirbęs išoriniu prodiuseriu, pasiūlė man ne tik reikiamą techninę pagalbą, bet ir itin šilto svetingumo dozę. Mane nustebino ne tik jo dosnumas, bvet ir tai, kad lietuvių menininkas išmoko lenkų kalbą Vokietijoje – ir ją valdo netikėtai laisvai. Nuo tos akimirkos prasidėjo mūsų platų temų spektrą apimantys pokalbiai – apie mašinas, geopolitiką, gyvenimiškas gudrybes ir dirbtinį intelektą. Man įstrigo jo gilus skepticizmas – veikiau pragmatiškas nei romantiškas – kalbant apie technologinę galią, suteikiančią pagreitį tiek kompiuteriniam apskaičiavimui, tiek karybos pramonei. Nors Kęstutis jau tada buvo itin įgudęs mašinų žinovas, augantį jų dominavimą vertino su tam tikru nerimu – kuris, žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, šiandien atrodo beveik pranašiškas. Nuo tada dramatiškai išaugę dirbtinio intelekto pajėgumai kardinaliai pakeitė kultūrinį kraštovaizdį – jis ne tik kelia grėsmę kūrybiniam darbui, bet ir įtraukia menininkus bei visus kitus į sudėtingus algoritminės priklausomybės, eksploatacinės gavybos ir kontrole grįsto stebėjimo tinklus.

Po trejų metų mudviejų su Kęstučiu keliai beveik atsiktinai vėl susikirto Vilniuje – mums abiem ypatingoje vietoje. Jis buvo įnikęs į parodos išinstaliavimo procesą ir netoli miesto ruošė meninės rezidencijos konteinerį. Aš, savo ruožtu, vykdžiau visai kitokio pobūdžio misiją: tyrinėjau dingusias plonais griežinėliais supjaustytas Juzefo Pilsudskio smegenis. Šis susitikimas mus atvedė į Zervynas, atokų kaimą netoli Baltarusijos sienos – Kęstučio gimtinę, kur jo šeima nuo seno tiek kūrybiškai, tiek itin praktiškai dirbo su mediena. Kelias į Zervynas vingiuoja per tankius miškus, pro drevėtus medžius, dabar naudojamus kaip bičių aviliai, paslėptus tvenkinius ir tylias, beveik tuščias proskynas. Pačios Zervynos – ir paveldo parkas, ir autonomiškas objet trouvé, ir sezoninė poilsiavietė – įkūnija savitą baltiškąjį minimalizmą, kur architektūra ir dizainas atspindi itin funkcinį šio kaimo aplinkos grožį. Šis kontekstas leidžia geriau suprasti Kęstučio kūrybą – kinetines skulptūras, egzistuojančias įtampoje tarp organikos ir mechanikos, performatyvumo ir sistemiškumo, to, kas atsimenama ir to, kas išrandama naujai.

Dirbtinis intelektas žada be trukdžių veikiančias sistemas ir įtrūkiais nepažymėtus paviršius – kontroliuoti skirtą architektūrą, apvilktą „patogumo“ kauke, ir visuomenės permokymo priemonę, užmaskuotą kaip nauja „praktinių žinių“ forma. Šiame kontekste K. Svirnelis kuria šiai logikai ne visai paklūstančius daiktus – objektus, kurie neatitinka lūkesčių, meta iššūkį žmogiškajam suvokimui ir priešinasi tvarkingai kompiuterinio skaičiavimo logikai. Jo kinetinės skulptūros trūkčioja, svyruoja ir „užsikirtinėja“ – tarsi užmiršti išnykusių mašinų organai ar fantominės galūnės, įstrigusios amžinoje repeticijoje. Jos juda be aiškios paskirties ar tikslo, tarsi jų varomoji jėga būtų ne kodas, o įnoris. Jų gestuose slypi kažko jausmingo ar net sąmoksliško, primenančio Jano Švankmajerio libidinius automatus ir kosmines Čiurlionio vizijas – kai funkcija ištirpsta numanomose, intuityviose reikšmėse, o šios virsta žaidimu. Tai, ką dirbtinis intelektas stengiasi ištrinti – klaidą, triukšmą, sumaištį, – K. Svirnelio mašinos rūpestingai saugo. Jos netobulos, atviros riktui, išpūstos ir nuožmiai įkūnytos, taip tyliai kritikuodamos intelektą kaip simuliaciją ir vietoj to siūlydamos savotišką gedimo poetiką.

Paroda „Skaitmeninė Dūšia“ „Titanike“ nėra tik darbų apžvalga – tai galimybė patirti, kaip skulptūra gali mąstyti kūnu, dvejoti galūnėmis ar veikti su tyčiniais trikdžiais. K. Svirnelis kuria pasitelkdamas liekanas, tačiau tai, kas gimsta šiame procese, niekada nėra tik elementų montažas – tai išgyventa, išbandyta ir keistai gyvastinga. Jo mobilūs objektai ir kinetinės skulptūros ne nuspėja ateitį, o ją stabdo; jie ne automatizuoja judėjimą, o jį komplikuoja. Kažkur tarp amato ir intuicijos, atsitiktinumo ir struktūros, K. Svirnelio praktika kviečia mus iš naujo įsivaizduoti intelektą ne kaip materijos atžvilgiu dominuojančią jėgą, bet kaip dėmesingumo aktą – kai mes nebesame vien pasyvūs modelio ar kodo gavėjai, bet bendraautoriai pasaulyje, kuris vis dar atkakliai priešinasi prognozėms.