Raminta Dirsytė-Urbonienė.
Paroda „Užlaikomi”

Užlaikomi

Nejaučiu, kad gyvename nuosekliame pasakojime, man atrodo tokio nebėra. Įvykis seka įvykį,  fragmentiškai, netikėtai – diena su nauja pasaulio versija užklumpa nepasiruošus. Norisi kaltinti greitį, tačiau jo jėgai pasiduodu pati – iš nenurimstančių minčių ir nepailstančio kūno formuojasi nauja įvykių seka. Nuo abejonės link saugumo juda kūnas, ieškodamas užuovėjos.

Namai – nevienalyčiai. 
Turi pasiūlyti stabilumą, 
bet iš tiesų nuolat
išauga formą.

Sudygęs lizdas, 
pamatytas lygumose,
suveda minčių raizgulį  
į suvokimą.

Keičiantis formai – 
prarandama funkcija. 
Keistas perėjimas.
Nauja – neatpažįstama,
belieka laukti.

Nepamatuojamas laukimas  
– įmanomas 
tik dėka 
stipraus troškimo saugumui.

Griebiuosi šiaudo –
noriu išsaugoti sodą.
Iš šiaudinės linijos chaoso 
konstruoju artimumo 
ir ramybės burtą.

Tikrovės asambliažo statybose –
smulkūs išmatavimai.
Kvadratiniai iškvėpimų plotai 
fiksuoja atodūsius.

Suskaičiuoju iškvėpimus
ir atstumą nuo centro.
Išlieka nepamatuotas – 
kintantis lizdo tūris.

Lengvos muilo sienelės, 
žyminčios sferos kraštus,
materializuojasi į 
saldaus užpildo obuolius,
slepiančius uždegimą pilvo dugne.

Tapybinis žvilgsnis ištraukia iš įprasto buvimo, suskina lokalaus peizažo ženklus. Iš obuolių, muilo burbulų, šiaudinių raizginių yra lipdomas užuoveją suteikiantis fragmentiško pasaulio kiautas. Tapyba – pernelyg lėta aktualiems įvykiams, tačiau ji pakankamai lėta giliai nutikusiems. Parodoje vaizdai užlaikomi transformacinėje būsenoje, jų stebėjimo laikas išsitęsia, kol kūrinys santykyje su žiūrovu. Tai – dar vienas įvykis, kurio pagalba bent suvokimo momentui sulaikomas kūnu keliaujantis laikinumo pojūtis. Tiesa, įsižiūrėjus ir pastebėjus vaizdų struktūras, pasidaro aiškiau, kodėl vaizdai taip gerai pažįstami, gal jie ne laikini, o jau seniai už laiko.