Paulius Šliaupa: paroda „A Snowfall of salt“ (liet. „Druskos pūga“)
Centre Intermondes, La Rochelle, France
Rugsėjo 12 – lapkričio 2 d., 2024

„A snowfall of salt“ kuratorės Daniella Géo tekstas apie parodą:

Pauliaus Šliaupos pirmoji asmeninė paroda Prancūzijoje „A snowfall of salt“ pristato iš pirmo žvilgsnio prieštarą, kuri atskleidžia mūsų negebėjimą rasti pusiausvyrą. Gamta yra (visos) gyvybės esmė ir sąlyga. Tačiau gamta ir jos patyrimas – pagrindinės P. Šliaupos temos – šiuolaikinio pasaulio visuomenėse yra drastiškai susvetimėjusios. Centre Intermondes eksponuojamų darbų grupė skatina susimąstyti apie mūsų santykį ir poveikį ekosistemai, strategijas, kurias pasirenkame, ir mūsų egzistenciją. Visa tai, turint omenyje biosferos gebėjimą nuolat kisti, nepriklausomai nuo to, ar žmogaus gyvybė išlieka.

Gimęs geologų šeimoje ir užaugęs Barteliuose, Lietuvos kaime, kur iki šiol gyvena dalį metų, P. Šliaupa išsiugdė glaudų ryšį su gamta ir aiškų suvokimą, kad gamta mus pranoksta, nors ir esame jos dalis. Jo kūryboje, ypač filmuose, dažnai juntamas ir didingumo, ir kasdienybės pojūtis žmogaus patiriamoje gamtoje. Nesvarbu, kaip įprasta tai, kas yra stebima, menininkas kuria nuostabą keliančius vaizdus, kurie kviečia žiūrovą įsitraukti, ir kartu švelniai primena apie mūsų smulkumą, palyginus su gyvu organizmu, kuris yra Žemė. Menininką žavi pasaulio mastas, nuostabos ir apmąstymų galimybės bei jų teikiama laisvė.

Šia prasme neapčiuopiamumas ir su juo susijęs dvasingumas, mitai ir ritualai – gamtoje ir jos įkvėpti – taip pat yra svarbūs menininko kūrybos bruožai. Tuo pat metu, užimdamas integralią poziciją, pagal kurią gamta suvokiama kaip visuma, kaip sistema, susidedanti iš tinklų ir struktūrų įvairovės, nuo kurios neatsiejamas žmogus, menininkas perteikia artimiems santykiams būdingą nepajudinamumą.

„Judėjimo išvien su pasauliu“ pojūtis, kurį P. Šliaupa teigia patiriantis skraidindamas ir žvelgdamas pro dronų objektyvus, yra svarbus kūrinyje „Gaia“ (2020–2024), kuris daugiausia yra nufilmuotas iš viršaus. „Paukščio skrydžio“ arba „Dievo žvilgsnio“ sąvoka kine šiuo atveju yra pačios Žemės žvilgsnis į save. Parodos centre yra videoprojekcija, kuri, kaip nurodo pavadinimas, mini mitą apie Gają, Žemės deivę arba pačią Žemę, visos gyvasties motiną, kuriai menininkas tiesiogine prasme suteikia balsą. Birutės Belados Tauterytės performanse Gaja ramiai klaidžioja po priemiesčių aplinką, apmąstydama ir reaguodama į savo radinius. Videofilmas, sukurtas Bartelių apylinkėse, Vilniaus priemiesčiuose (LT), La Rošelio ir Île de Ré (FR) apylinkėse, atskleidžia tikslingai parinktas vietas, kurios gamtos grožiu atskleidžia žmogaus veiklos pėdsakus – nuo kasdienių iki mūsų destruktyvios būties pavyzdžių, tokių kaip karo liekanos. 

Tačiau Gaja nieko nesmerkia, neliūdi ir nesigaili, tik fragmentiškais posmais konstatuoja įvykių būsenas ir gausybę prieštaravimų. Įkvėptas Donnos Haraway filosofijos ir atspindintis paties P. Šliaupos požiūrį, tekstą menininkas sukūrė iš dalies pasitelkdamas dirbtinį intelektą, kuris pats savaime užsimena apie mūsų, švelniai tariant, atkaklų tolsmą nuo gamtos. Kaip ir visi P. Šliaupos kūriniai, „Gaia“ yra daugiausia sugestyvus, jis nenureikšmina mūsų sukeltos klimato krizės, bet ir neužima pozicijos mus auklėti. Gaia alsuoja mistišku, kartais šiurpiu skambesiu – daugiausia prie to prisideda garsovaizdis, suteikiantis erdvės nežinomybės apraiškoms. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar Gaja (Žemė ar mitas) sulauks savo pražūties, ar jos („postžmogaus“) regeneracinio potencialo. Todėl filmo pabaigoje esantis Dadaistų kūrybą primenantis atbulinis montažas yra labai taiklus.

P. Šliaupos kūryba taip pat turi humoro atspalvį, tiksliau sakant, absurdo bruožą, kuris atskleidžia ne tik mūsų pasaulio iracionalumą, bet ir galimybę jį įsivaizduoti kitokį. „Sizifas“ (2024) – tai vaizdo instaliacija, kurioje ant rutulio formos jūrinio plūduro projektuojamas amžinai einančio žmogaus atvaizdas. Ar Sizifas, kaip ir graikų mitologijoje, buvo nubaustas už savo godumą, tironiją ir kitų gyvų būtybių žudymą? Ar jis negali pabėgti nuo savo paties susikurto likimo? O galbūt jis veikiau ištvermingas – savybė, kurią filosofas ir čiabuvių judėjimo lyderis Ailtonas Krenakas laiko būtina pasaulio pabaigai atitolinti – atkakliai einantis pirmyn, besipriešinantis ir niekada nepasiduodantis?

Kartu su videofilmais menininkas parodoje pristato tapybos darbus ir objektus. Pastarieji sukurti iš visiškai naujų P. Šliaupos eksperimentų su 3D spausdinimu, jam domintis naujausiomis technologijomis (dirbtinis intelektas, dronų kameros, 3D skenavimas ir kt.) ir jų sąsajomis su mūsų gyvenimu ir gamta apskritai. Darbų ciklo „Critters“ (2024 m.) kūriniai įkvėpti gyvių formų, rastų negyvų, išdžiūvusių paplūdimiuose, kuriuose menininkas filmavo rezidencijos Centre Intermondes metu. Jūrų žvaigždės, medūzos ir jūrų ežiai, kurie P. Šliaupai rodėsi magiški, buvo transformuoti pasitelkus technologijas ir simboliškai sugrąžinti į gyvenimą. Ne tiek susiję su Mary Shelley romanu, „Critters“ yra labiau panašūs į fosilijas iš mūsų laikų, tarsi kalbantys apie būsimą praeitį.

Galima sakyti, kad P. Šliaupa kuria pagal („fiktyvios“) gyvybės formų išsaugojimo iš šių dienų logiką, tarsi spekuliatyvus biologas-kolekcionierius ar archeologas, saugantis tai, kas dar laukia ateityje. Ir jo paveikslai – technika, kurios jis mokėsi pirmaisiais savo kūrybos metais, taip pat atlieka panašų vaidmenį. Jo paveikslus galima interpretuoti kaip bandymą įsisavinti ir užfiksuoti organines struktūras bei gamtos reiškinius, atsirandančius dėl šviesos sąveikos. Gana kūniški ir faktūriški jo tapiniai balansuoja ties skulptūros riba, tarsi iškalti iš ledyno, rifų, uolų ar samanų laukų, apšviestų skirtingų akimirkų šviesos. 

Žemė yra senesnė už mus ir greičiausiai mus pergyvens, jei mes, kaip individai ir kaip visuomenė, nepakeisime savo ekologinio sąmoningumo. Paroda „A snowfall of salt“ taip pat kviečia mus apibrėžti, kaip dalyvaujame šioje pusiausvyroje ir kaip galėtume atkurti ryšį su Žeme.

Apie parodos kuratorę Daniella Géo

Daniella Géo kilusi iš Brazilijos, gyvena Belgijoje, ji yra lektorė ir kuratorė. Géo yra įgijusi daktaro ir kino ir audiovizualinių studijų magistro laipsnius Paryžiaus III Sorbonos universitete. Ji ypač domisi reprezentacijos politika ir vaizdų vaidmeniu konstruojant (bendrą) jausmą, ypač susijusį su smurtu ir prietarais. Jos praktikoje tyrinėjamos apropriacijos praktikos ir nemeninių vaizdų estetinis naudojimas, tarpdiscipliniškumas, dialoginės ir nehegemoninės perspektyvos bei politinis meno potencialas.

Géo dirbo kuratore 4e Biennale de Lubumbashi, Kongo Demokratinėje Respublikoje, ir 5e Biennale internationale de la Photographie et des Arts visuels de Liège, Belgijoje. Naujausi kuratoriniai projektai: pirmoji Rogerio Balleno retrospektyva Lotynų Amerikoje “Transfigurações” (Šiuolaikinio meno muziejus, Rio de Žaneiras, Oscaro Niemeyerio muziejus, Kuritiba, San Paulo universiteto Šiuolaikinio meno muziejus, Caixa Cultural, Brazilija); Charifo Benhelimos polaroidinio darbo “Imagem em Processo” panorama (Šiuolaikinio meno muziejus, Niterojus, Oscaro Niemeyerio muziejus, Kuritiba – bendrakuratorystė).

Šešios personalinės parodos (Šiuolaikinio meno muziejus “Station”, “FotoFest”, Hiustonas – bendrakuratorystė); grupinės parodos TRANS(Johanesburgo universiteto meno galerija, Pietų Afrika), Álbum de Família (Centro de Arte Hélio Oiticica, Rio de Žaneiras); eksperimentinis rezidencijos projektas Jean Katambayi Mukendi em Residência-Aberta (Casa França-Brasil, Rio de Žaneiras), bendradarbiavimas su socialiai angažuoto meno projektu Children in the City, Foyer, Briuselis, ir kt. Ji skaitė paskaitas simpoziumuose ir seminaruose, pavyzdžiui, DRC today: Žvilgsnis į visuomenę per meną (Popiežiškojo Rio de Žaneiro katalikiškojo universiteto kuratorė), Menas, švietimas, istorija, Biblioteca Mário de Andrade, San Paulas; Mediating Past, Present, Future, Académie des Beaux-Arts, Kinšasa, KDR; Fotografinių vaizdų pasisavinimas ir rekontekstualizavimas šiuolaikiniame mene, INARRA- Grupo de Pesquisa Imagens.