Simono Kuliešio paroda FIKSUOTAS PEIZAŽAS
2013 01 17 – 02 02

Parodos atidarymas 2013 m. sausio 17 d., ketvirtadieį, 18 val. galerijoje MENO NIŠA

Spaudos konferencija: 17 val.

Simono Kuliešio personalinės parodos kūriniuose tyrinėjamas miestas kaip abstraktus peizažas. Istoriniame meno kontekste autorius kūriniais veda diskusiją su klasikinės ir šiuolaikinės abstrakcijos, tapybos samprata ir idėjomis. Pasirinkta neapibrėžta forma leidžia kurti daugiasluoksnį interpretavimo lauką.

FIKSUOTAS PEIZAŽAS

Vienas iš galimų būdų perskaityti Simono Kuliešio kūrinius – abstrakcijas bei abstrahuotus gamtos vaizdus primenančius urbanistinius peizažus – yra priartėti prie jų kuriamų prasmių apmąstant senųjų miestų žemėlapių logiką. Tai nėra atsitiktinė sąsaja – būtent tokiais žemėlapiais menininkas naudojosi kurdamas dalį savo darbų, rodomų parodoje. Ir nors to nederėtų vadinti reikšmingiausiu kūrinių aspektu, ši sąsaja gali būti suvokiama kaip prasminio audinio gija, suteikianti erdvės interpretacijoms ir apmąstymams.

Senieji, iki XIX a. kurti miestų žemėlapiai, be abejo, negali lygintis tikslumu su dabartiniais, tačiau  dalis jų, ypač patys vėlyviausieji (XVII-XVIII a.) – jau yra pakankamai tikslūs ir artimi šiuolaikiniams – jų paklaidos nėra tokios didelės, kad miesto svečias pasimestų gatvių tinkle.  Tačiau, nepaisant išorinio panašumo, šiuolaikinius ir iki XIX a. sukurtus žemėlapius skiria esminiai principai, susiję su jų suvokimu ir sudarymu.

Šiuolaikiniai žemėlapiai yra vienu momentu pamatyto vaizdo – gatvių ornamento, kurį galime pamatyti pakilę į orą virš miesto – atkartojimas tam tikros grafinės kalbos rėmuose; įamžinta ir interpretuota akimirka, primenanti mums – lėktuvų keleiviams – matomus abstrakčius estetiškus vaizdus, netarnaujančius utilitariems tikslams, ir negalinčius būti patirtais kitaip nei glostant žvilgsniu.

Senieji žemėlapiai referuoja į visiškai kitokio pobūdžio procesą – nesant galimybei pažvelgti į žemę iš oro, šie žemėlapiai buvo kuriami remiantis „pasivaikščiojimais“ po miestą. Kitaip nei vėlesnieji žemėlapiai – akimirkos kopijos – jie yra ilgalaikio – dienas, mėnesius, metus trunkančio proceso pasekmė, savo netobuluose vingiuose slepiantys neatsekamas kūnų ir juos apgyvenusių sielų istorijas. Jei šiuolaikinis žemėlapis yra apibendrinančio, struktūrą aprėpiančio, tačiau taip pat atitolusio žvilgsnio iš viršaus liudininkas, senasis žemėlapis yra nevienalytis, sulipdytas iš detalių, miestą išvaikščiojusių žmonių pasakojimas.

Parodos kontekste šis trumpas pastebėjimas apie senuosius žemėlapius tampa prasmingas įjungus raktažodžius poslinkis ir reversas  Galima manyti, kad vizualiai ne itin ryškus poslinkis, atskiriantis XVIII a. žemėlapius nuo kurtų XIX amžiuje, Simono Kuliešio tapyboje išeina į pirmą planą: joje asmeninė patirtis vaikštant miesto gatvėmis ar žvelgiant į senuosius miesto žemėlapius, atrodo, nepalieka vietos jokioms kasdienybėje paplitusioms atpažįstamoms vizualinėms nuorodoms į minimus miestus. Tačiau čia pasitarnauja reverso principas – kaip nedideli poslinkiai tarp XVIII ir XIX a. žemėlapio liudija visiškai skirtingą suvokimą ir patirtį, taip ir sunkiai identifikuojami skirtumai tarp klasikinės abstrakčiosios tapybos bei abstrahuotų gamtos peizažų ir per daugiasluoksnius tapybos, žemėlapių, miestų, kūrėjų sąmonės filtrus prafiltruotų vaizdų, matomų Simono Kuliešio paveiksluose, gali nurodyti į visiškai skirtingas laikines, aprėpčių ir sistemų patirtis.

Eglė Mikalajūnė

Kūrinys: Simonas Kuliešis. Untitled. 2012, aliejus, drobė, 208 x 147 cm.