Gegužės 15 d. ketvirtadienį, 18 val. atidarome Mariaus Jonučio parodą TRADICINĖ.
nusibodo
visada tie klausimai – na, kas šiemet naujo ?
o kodėl turėtų ?
dirbu, ne dviračius išradinėju
ne naujas teritorijas būsimiems kolonizatoriams atradinėju
tiesiog imu teptuką ir dirbu – taip, žmonės ir tai vadina darbu
bet kai paklausai tų klausimų, atrodo, kad vienintelė vertybė yra naujumas
mačiau, telefonų kompanija reklamuojasi:
imk naują kasmet
betgi labai neekologiška taip, ar tai neberūpi ?
man tai darbas vertybė, paveikslai kaip paveikslai, kai jau padaryti, nebe labai rūpi, bet darbas rūpi, svajoju apie jį – va, kai turėsiu laiko…
tiesa, kalbu čia apie tą darbą, kur ne užsakymams
užsakymai irgi darbas, nesinori chaltūra vadinti, nes blogai pakvimpa nekokybe
bet jie kompromisiniai, derinami, pritaikomi
ir jų labai daug, tai sunku rasti tarpelių tarp jų tiems saviems dalykams
kuriuos dirbdamas tik su savim tariuosi, tik sau bandau įtikti
tuos ir kabinu parodoj
mažai šiemet paveikslų, oi mažai, na, ką darysi, turės užtekti
apie ką ?
neseniai viename interviu manęs klausė, kokiomis spalvomis kuriu dabar savo gyvenimą ir darbus ? (na, toks poetinis-retorinis klausimas)
atsakiau – balta, geltona, oranžine, raudona, violetine, mėlyna, žalia, ruda ir juoda
nežinau, gal ką ir praleidau, te neįsižeidžia
taigi, apie ką ir iš kur ?
pats nežinau, kodėl vaikštant po Prahą kilo mintis apie medžio lapą kaip pirmąjį rūbą ir didelis noras nupaišyti tokį paveikslą iš drabužių istorijos
paišydamas netilpau į vieną, tai va keturi paveikslai
o Danijoj sugalvojau kopėčias dangun
paskui Palestinoj supratau, kad daugiau tų kopėčių reikia
gal kad tos okupantų sienos ten tokios aukštos
o žiemą paišiau vasaros paveikslus
nes norėjosi vasaros
taigi nieko naujo
tradiciškai, kaip kiekvieną pavasarį, Meno nišoje, nauji darbai
ačiū Dianai, Marytei ir Sonatai ir jų jaukiai galerijai
ir ačiū atėjusiems pažiūrėti
nes kai ką nors sakai, tai kažkiek vis tiek norisi, kad išgirstų
Marius Jonutis