Kovo 30 dieną, 18 val., Rygos šiuolaikinio meno galerijoje „Look“ atidaroma vieno sėkmingiausių jaunosios kartos lietuvių menininkų Jurgio Tarabildos paroda „Recycled Colours“. Menininko paroda Rygos „Look“ galerijoje rengiama jau antrą kartą ir taip pratęsiamas bendradarbiavimas su J. Tarabildai atstovaujančia Vilniaus miesto galerija „Meno niša“. 

„Recycled Colours“ – septintoji asmeninė J. Tarabildos paroda, kurios kūriniai atlikti naudojant dažų likučius, susikaupusius menininko studijoje per kelerius pastaruosius metus, tapant ant drobės. Tačiau autorius tapybos darbais jų siūlo nevadinti, pridurdamas, kad vienintelis matomas paties menininko buvimo įrodymas tampa dažų tepimas teptuku.

J. Tarabilda yra Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros absolventas, savo kūrybą pristatantis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Menininkas dėmesį skiria ne tik tapybai, bet ir fotografijai, videokūriniams ir objektams, sudarydamas kompleksinį ir įtemptą kūrybos lauką. 

2017 metais konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ J. Tarabildos kūrinys buvo įvertintas publikos prizu, o 2020-aisiais kūrėjas žiūrovų buvo išrinktas geriausiu menininku meno mugėje „ArtVilnius’20“. J. Tarabildos kūrinių yra įsigijęs MO muziejus ir privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, Izraelio, JAV, Estijos bei Jungtinės Karalystės. Menininkui atstovaujanti galerija „Meno niša“ jo kūrybą sėkmingai pristatė ir šiuolaikinėse meno mugėse „viennacontemporary“ Austrijoje, „Positions Berlin“ Vokietijoje, „ArtVilnius“ Lietuvoje.

J. Tarabildos paroda „Recycled Colours“ Rygos „Look“ galerijoje (Ģertrūdes iela 62A) veiks nuo kovo 30 iki balandžio 22 dienos. Parodos atidarymas – kovo 30 d., 18 val., tradicinio Latvijos sostinės galerijų vakaro „Riga Last Thursdays“ metu.

 Vilniaus miesto galeriją „Meno niša“ remia Vilniaus miesto savivaldybė. 

—————————————————-

Rosanos Lukauskaitės anotacija apie parodą:

Jurgio Tarabildos „Recycled Colours“

Vaizdinijos kaleidoskopas Jurgio Tarabildos naujausiuose kūriniuose „Recycled Colours“ tarsi perėjęs devynis Dantės pragaro ratus – atsisakęs pats savęs, patyręs nušvitimą ir priėmęs tylos įžadus. Tikrasis tapybos išsigryninimas yra grįžimas į dažų skalę, į akrilo tūbelę, nesugadintą tikslo pavaizduoti kažką konkretaus, tuo pačiu metu išduodant ir realybę, ir įsivaizduojamybę. J. Tarabildos kūriniai atskleidžia decentralizuotą tapybos difuziją ir kviečia mus įsijungti į šį modernaus meno diskurso dialogą, kuriame nuolat iškyla nauji klausimai apie menininko vaidmenį, tapybos prigimtį, jos įtaką kultūrai ir tai, ko mes, kaip publika, tikimės iš drobės domeno.

Nors kūriniai atlikti naudojant dažų likučius, susikaupusius menininko studijoje per kelerius pastaruosius metus, tapybai būdingomis išraiškos priemonėmis, t. y. tapant ant drobės, tačiau autorius tapybos darbais jų siūlo nevadinti, pridurdamas, kad vienintelis matomas paties menininko buvimo įrodymas tampa dažų tepimas teptuku. Tokia kūrybinė strategija turėtų priversti suklusti prancūzų filosofo Roland’o Bartheso pasekėjus, kurie puikiai atsimena mąstytojo esė „Autoriaus mirtis“ – menininko nutolimas nuo kūrinio jau yra ne tik istorinis faktas, bet ir kūrybinė strategija, kuri transformuoja kūrybinio proceso suvokimą. Tekste kalbama, kad autorius gimsta kartu su kūriniu ir neturi jokios būties, ankstesnės ar viršijančios jo kūrybą. Kūrinys tampa daugiamatis ir sudarytas iš citatų, ateinančių iš tūkstančio kultūros židinių. Naujausias J. Tarabildos projektas kūrybą kviečia vertinti kaip nuolatos atsinaujinantį energijos šaltinį ir nagrinėja, kaip perdirbimas gali turėti tiek ekologinę, tiek ir estetinę prasmę.

Jurgio „Recycled Colours“ ciklą galime traktuoti kaip menininko įprastų estetinių idealų ir hierarchijų atsisakymą, kai labiau norisi tyrinėti meną kaip atvirą ir tęstinį procesą, kuriame spalvos, forma ir medžiaga tampa sudedamosiomis dalimis, o ne tik viena iš galutinio rezultato savybių. Menininko pastangos permąstyti savo poziciją tapybos istorijoje, kartu analizuojant, kaip laikui bėgant meninės sąvokos evoliucionuoja, atskleidžia tapybos kaip disciplinos ir praktikos paradoksus. Kūriniuose atskleidžiama idėja, kad menas yra ne tik forma, bet ir kontekstas, nulemiantis vertinimo trajektorijas.

Pasidavę pretenzijai „iššifruoti“ kūrinį, patys sau primestume simbolinį trūkstamą objektą, nepilnumą, nuolat siekiamą bet niekada nepasiekiamą prasmės troškimą psichoanalitinėje Jacques’o Lacano teorijoje vadinamą „objet petit a“. J. Tarabildos kūryboje šį trūkumą galime matyti per atsitiktinį spalvų parinkimą ir pastangas sąmoningai nekurti kompozicijos. Tai atskleidžia menininko norą parodyti, kad nepilnumas gali tapti savaime menine vertybe. Atsisakymas vadinti savo darbus tapyba rodo, kad J. Tarabildos kūriniai tyrinėja kitas komunikacines galimybes, nutolstančias nuo tradicinės tapybos kalbos. Šis procesas verčia žiūrovą susidurti su savo paties žvilgsniu ir apmąstyti, kaip stebimo objekto tapatybė yra sukonstruojama per santykį su suvokėju. Menininko pasirinkimas naudoti likučius iš ankstesnių projektų simbolizuoja jo santykį su savimi ir savo kūrybine istorija, o atsitiktinumas ir stačiakampių formų naudojimas rodo norą atverti erdvę Kitam – žiūrovui, – kad jis galėtų savarankiškai interpretuoti kūrinius.

Senesnės J. Tarabildos parodos, tokios kaip „Realybės šou“, „Tai, ko nėra“ ir „The Sun Entering the Room“, puikiai iliustruoja jo gebėjimą derinti erdviškumo tyrinėjimus ir intuityvias formas. Skirtingi meninės raiškos modeliai ir technikos, taip pat nuolatinis kūrybinis pokytis leidžia jam išlikti aktualiu ir įdomiu jaunosios kartos menininku, nuolat praplečiančiu savo meninių patirčių lauką. Nors J. Tarabildos kūryba pasižymi išskirtine stilistika ir temomis, kurios per kelias pastarąsias parodas atspindėjo menininko kūrybinę raidą, jo darbai gali būti siejami su kai kurių meno istorijoje žinomų menininkų, tokių kaip Jacksonas Pollockas, Kazimiras Malevičius, Pietas Mondrianas, „Fluxus“ judėjimo atstovai, Jamesas Turrellas, Yves’as Kleinas ir Robertas Rauschenbergas, kūryba. Tai rodo, kad J. Tarabildos kūryba atspindi tiek meno istorijos, tiek šiuolaikinio meno tendencijas. Menininkas dėmesį skiria ne tik tapybai, bet ir fotografijai, videokūriniams ir objektams, sudarydamas kompleksinį ir įtemptą kūrybos lauką. Taip jis sukuria dialogą tarp skirtingų meninės raiškos formų.

Tarabildos kūryba rodo unikalią ir provokacinę menininko poziciją šiuolaikinio meno kontekste. Menininkas nuolat kelia klausimą, kokia yra tikrovė, ir ar mes iš tikrųjų galime pasiekti jos suvokimą per meną. Jo darbai atveria platų simuliakrų pasaulį, skatinantį mąstyti apie meno autonomiją ir sąveiką su žiūrovu. Autoriaus kūriniai veikia kaip intelektualiniai iššūkiai, kvestionuojantys įprastus požiūrio į meną kampus, tai rodo, kad menas yra dinamiškas, o jo percepcija kinta priklausomai nuo proceso. Menininkas parodo, kad kūrybinis procesas yra begalinis ir neribotas, įgalinantis žiūrovą dalyvauti aktyvioje interpretacijoje ir asmeninėje prasmės paieškoje.

Iškyla klausimas, ar į spalvų paletes panašūs darbai yra tik meninio kūrinio išvirkštiniai atspindžiai, ar jie taip pat gali tapti savarankiškais meno objektais, turinčiais savo reikšmę ir vertę. Ši dviprasmiškumo samprata sukuria sąveiką tarp meno kūrinio ir žiūrovo, pabrėždama meno subjektyvumą ir įvairovę. Šios spalvotos vizijos mūsų akivaizdoje subtiliai dekonstruoja mūsų suvokimą apie tikrovę, priverčia mus apmąstyti meną kaip alternatyvą arba priešingybę kasdieniam gyvenimui. Ribos tarp objekto ir vaizdo, fakto ir išsigalvojimo bei praeities ir dabarties tampa nebeaiškios. Menininkas, kuris pasirenka kvestionuoti mūsų pačių fantaziją ir meno viršenybės traktavimą, suteikia dažų likučiams naują prasmę ir tai, kas iš pradžių atrodė kaip paprastas spalvų eksperimentas, tampa filosofine meno ribų ir galimybių metafora, leidžiančia mums tyrinėti meno esmę, meno kūrimo procesą ir meninės patirties vertę.