Jolanta Kyzikaitė – tapytoja, Vilniaus Dailės akademijos doktorantė ir lektorė. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta septyniose autorinėse parodose ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Autorė, kartu su galerija „Meno niša‟, pristatyta meno mugėse Vilniuje, Budapešte, Kiolne, Maskvoje. 2013 ir 2016 LR Kultūros ministerijos skirta individuali valstybinė stipendija vieneriems metams. Šiais metais dalyvavo tapybos festivalyje Viborge, Danijoje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs Modernaus meno centras Lietuvoje, Walter Bischoff galerija Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.
Tapytoja mėgsta dirbti ciklais, kurie vystomi įvairiomis tematikomis. Kelerius metus Jolantą domina žaidimų tema ir jų plėtotė tapyboje. Sukurti šios parodos darbus autorę inspiravo Luko Reineharto knyga „Kauliukų žmogus‟ (1971 m., lietuviškai išleista 2005 m.). Pagrindinį knygos veikėją Luką kankino kasdienė rutina, jis nutarė į ją įpinti žaidimą kauliukais. Prieš juos ritant jis sugalvodavo, kokį veiksmą turės atlikti iškritus tam tikram skaičiui, bent vienas iš jų turėjo būti „nepatogus‟ – rizikingas (koks žaidimas be pralaimėjimo). Knygos veiksmas ir veikėjo likimas buvo nulemtas kauliukų, tad tapytoja sumąstė knygos sukūrimo principą perkelti į tapybą. Kad būtų su kuo žaisti Jolanta sukūrė savotišką vaizdų archyvą, kur vieną dalį sudarė piešiniai kurti Anetos Anros knygai „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę‟ (su neįtrauktais į knygą piešiniais), kita dalis – užrašų knygelėje užfiksuoti vaizdai, gyvenimiški pastebėjimai, ar susirašytos tam tikros tapybinio nusikaltimo vietovės: baseinas, miškas, kavinė, pas močiutę, sode ir t.t. Taigi žaidime dalyvaujančių vaizdų atranka buvo tikslinga, nors tapybos darbų atsiradimą lėmė išmesti kauliukai, t.y. atsitiktinumas. Užsižaidimas su kauliukais ir dažais netikėtai sukūrė savotišką burtą, kai maišant šį vaizdų puodą ir ištarus slaptažodį paskiri elementai virsdavo paveikslu. Ši košė neprisvilo dėka dviejų dalykų, pirma, nes buvo nuolat maišoma – autorės fizinis prisilietimas, įtikėjimas kuriama pasaka ir kontempliacija, antra, į katilą sukrito tik atrinkti – „nesugedę‟ produktai, nors vienas kitas pipiriukas pasitaikė, tad bendrą skonį tik pagerino.