Balandžio 7 dieną, 18 val., sostinės galerijoje „Meno niša“ atidaroma vieno ryškiausių jaunosios kartos Latvijos tapytojų, ne vieną apdovanojimą pelniusio Janio Šneiderio paroda „Smėlio knyga“. Menininko sukurta aplinka suteiks žiūrovui laiptus, kuriais galima lipti, koridorius, kuriais galima klaidžioti, ir duris, kurias galima atidaryti. 

Knyga, kaip motyvas ir fizinė erdvė, tapo pagrindine naujausios J. Šneiderio kūrybos ir jo 9 asmeninės parodos tema, inspiracijos pasisemdama iš argentiniečio rašytojo Jorge’o Luiso Borgeso apsakymų rinkinio „El libro de arena“ (1975 m). Parodos pavadinime, kaip ir J. L. Borgeso apsakyme, naudojama smėlio alegorija byloja apie būseną, kai nėra nei pradžios, nei pabaigos. „Atrodė, kad puslapiai dygtų iš knygos vidaus“, – rašo Borgesas, nesugebėdamas rasti nei pirmojo, nei paskutinio puslapio.

Paroda „Smėlio knyga“ toliau tęsia sėkmingą bendradarbiavimą su Rygos šiuolaikinio meno galerija „LOOK!“, kurioje praėjusiais metais atidaryta „Meno nišos“ pristatomo menininko Jurgio Tarabildos paroda. „Vienas iš svarbių „Meno nišos“ tikslų – tarptautinis bendradarbiavimas, ypač tarp Baltijos šalių galerijų ir menininkų. Galerijoje esame surengę ne vieną kaimyninių šalių menininkų parodą, vasarį įvyko Andrio Vitolinio paroda, o dabar džiaugiamės jums pristatydami šio išskirtino braižo latvio J. Šneiderio kūrybą“, – teigė galerijos „Meno niša“ vadovė Diana Stomienė. 

Kaip J. Šneiderio parodos anotacijoje rašo žinoma latvių kuratorė ir rašytoja Elina Sproge, pereinant nuo vienmatės „linijos“ prie trimačio „tomo“ knyga gyvena tarytum tarp matmenų. Viskas prasideda nuo tuščio puslapio. Tada raidės ir žodžiai puslapius paverčia erdvėmis. Jie diktuoja kryptis ir pastraipas, atveria ir uždaro temas. J. Šneideris naudoja šią struktūrą, kad galėtų žaisti su daugybe būdų patirti fizinę erdvę. 

„Kurdamas „fiktyvius“ „Smėlio knygos“ puslapius, menininkas tikisi, kad kūriniai taps įvairių begalybių artefaktais. Parodoje eksponuojamos skirtingos popieriaus lapo interpretacijos. Atskiros dalys atspindi viena kitą, įtrūksta ir komunikuoja per neigiamą erdvę tarp jų. „Meno nišos“ architektūrinė struktūra, regis, tęsiasi įsivaizduojamoje kūrinio erdvėje. 

Pradeda atsirasti nežymių trikdžių, dubliavimų, pasikartojimų ir poslinkių, kurie nebuvo būdingi išskirtinai tiksliam J. Šneiderio tikrovės perteikimui. Tai nauji gestai, kuriais jis galbūt siekia priversti žiūrovą suklupti“, – teigia E. Sproge. 

J. Šneideris (g. 1995) baigė Latvijos Dailės akademijos tapybos fakultetą, šiuo metu studijuoja audiovizualinio meno magistrantūroje. Menininkas jau yra surengęs 8 asmenines ir daugiau nei 30 grupinių parodų Latvijoje ir užsienyje. Už asmeninę parodą „Vieta“ (galerija „LOOK!“) nominuotas prestižiškiausiam Latvijos vaizduojamojo meno apdovanojimui – „Purvitis Prize 2021“. 

J. Šneiderio darbų yra privačiose kolekcijose Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Liuksemburge. Taip pat kai kurių jo darbų yra įsigijusios Latvijos nacionalinis dailės muziejaus bei Secco Pontanovos fondo meno kolekcijos. 2019 metais jis gavo „Nordic & Baltic Young Artist Award“ prizą tapybos srityje, o 2020-aisiais Berlyne, meno mugėje „Positions“, jam įteiktas prestižinis Secco Pontanovos fondo „Claus Micheletz – Preis 2020“ apdovanojimas. 

J. Šneiderio tapybos paroda „Smėlio knyga“ galerijoje „Meno niša“ veiks nuo balandžio 7 iki 29 dienos.

Parodos organizatoriai – galerijos „Meno niša“ ir „LOOK!“. 
Galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė

Latvių meno kritikės ir kuratorės Elīna Sproģe parodos anotacija:

„Liniją sudaro begalinis taškų skaičius, plokštumą – begalinis linijų skaičius, knygą – begalinis plokštumų skaičius, o knygų knygą – begalinis knygų skaičius…“

Jorge Luis Borges

„Knyga, kaip motyvas ir fizinė erdvė, tapo pagrindine naujausios Janio Šneiderio kūrybos tema. Parodos pavadinime, kaip ir argentiniečio rašytojo Jorge’o Luiso Borgeso apsakymų rinkinyje („El libro de arena“, pirmą kartą išleistame 1975 metais), naudojama smėlio alegorija byloja apie būseną, kai nėra nei pradžios, nei pabaigos. Borgesas vaizduoja save pakerėtą ir išsigandusį, nes pasiklydo šios paslaptingos jam padovanotos knygos viršeliuose. „Atrodė, kad puslapiai dygtų iš knygos vidaus“, – rašo jis, nesugebėdamas rasti nei pirmojo, nei paskutinio puslapio.

Be to, pereinant nuo vienmatės „linijos“ prie trimačio „tomo“, knyga gyvena tarytum tarp matmenų. Viskas prasideda nuo tuščio puslapio. Tada raidės ir žodžiai puslapius paverčia erdvėmis. Jie diktuoja kryptis ir pastraipas, atveria ir uždaro temas. J. Šneideris naudoja šią struktūrą, kad galėtų žaisti su daugybe būdų patirti fizinę erdvę. Kurdamas „fiktyvius“ „Smėlio knygos“ puslapius, menininkas tikisi, kad kūriniai taps įvairių begalybių artefaktais. Parodoje eksponuojamos skirtingos popieriaus lapo interpretacijos. Atskiros dalys atspindi viena kitą, įtrūksta ir komunikuoja per neigiamą erdvę tarp jų. 

„Meno nišos“ architektūrinė struktūra, regis, tęsiasi įsivaizduojamoje kūrinio erdvėje. Pradeda atsirasti nežymių trikdžių, dubliavimų, pasikartojimų ir poslinkių, kurie nebuvo būdingi išskirtinai tiksliam J. Šneiderio tikrovės perteikimui. Tai nauji gestai, kuriais jis galbūt siekia priversti žiūrovą suklupti. Georgesas Perecas knygoje „Erdvių rūšys“ („Spèces d’espaces“, pirmą kartą išleistoje 1974 metais) rašė, kad „kai niekas nesulaiko mūsų žvilgsnio, jis nueina labai ilgą kelią. Bet jei jis nieko nesutinka, jis nieko ir nemato, jis mato tik tai, ką sutinka.“ J. Šneiderio sukurta aplinka suteikia mums laiptus, kuriais galime lipti, koridorius, kuriais galime klaidžioti, ir duris, kurias galime atidaryti. Ji nuveda mus anapus išnykimo taško, kur laikas nėra kaip smėlis, įkalintas smėlio laikrodyje“.

 

Kviečiame jus į virtualų parodos „Smėlio knyga“  3D turą galerijoje „Meno Niša“: