Irma Balakauskaitė kruopščiai multiplikuoja atspaudus, subtiliai varijuodama tonais, spalvomis, ryškindama blankindama „paveikslėlių“ piešinį, ir be galo kruopščiai dėlioja „klausimų ir atsakymų kortas“ erdvėje bei plokštumoje.

Grafikės darbams visada buvo svetimas iliustratyvumas, paveiksliškumas – tai daugiau ženklo, silueto šešėlių poezija, pasąmonėje švystelėjusių pavidalų atgarsiai bei pėdsakai. Irma Balakauskaitė savo kūriniais linkusi stebinti, jos darbai tik priverčia sustoti ir suklusti. Irmos braižas – racionalus, galima sakyti, net minimalistinis, ji neakcentuoja detalių, neieško stilistinių vingrybių, nedekoruoja, nepuošia savo raižinių, „kad būtų gražiau…“, o koncentruoja dėmesį į pagrindinę kūrinio ar visumos idėją, vienišos, išgrynintos formos ar silueto skambesį.

Emilija Budrecka

Irma Balakauskaitė apie parodą.

Dailininkas – tai žmogus, per vaizdą apmąstantis save ir pasaulį. Jam vaizdas yra komunikacijos priemonė, kurios dėka savo supratimą, jauseną ir patyrimą perduoda žiūrovui.

Kiekviena paroda dailininkui – galimybė pažvelgti į save iš šalies ir pasitikrinti, ar kelias, kurį pasirinko yra teisingas, ar formos, kuriomis reiškiasi mintis, yra pakankamai raiškios, kad būtų suprastos.

Bet, kaip sakė Petras Repšys,” dailininko ranka pralenkia mintį” – idėja gimsta staiga, iškildama labai ryškiu, spontanišku ir neįsisąmonintu vaizdiniu… O toliau procesas – bandymas pavyti mintį, suvokti, kodėl būtent tu, būtent dabar ir būtent tai pasirinkai iš daugybės regimų pavidalų ir kokios tiesos ieškai…

Šios parodos idėja – tema su variacijomis – tam tikras bandymas apmąstyti kūrybos procesą ir atskleisti jo mechanizmą žiūrinčiajam. Tam pasirinkau augimo transformaciją nuo sąstingio iki pražydėjimo, bandydama išsiaiškinti, kaip keičiasi forma, plokščias vaizdas apauga mėsa, faktūromis ir palaipsniui pereina iš plokštumos į apimtinę formą, galiausiai kaip puzlė susidėliodamas į ekspozicinę visumą. Kilo noras šiek tiek atgaivinti sustabarėjusią parodinę formą, paversti ją procesu, parodos bėgyje papildant ir keičiant ekspoziciją. Specialiai šiai parodai sukurti darbai turėtų rastis, vienas kitą sustiprinti, galiausiai tapti tuo, kas buvo turėta omeny. Tikiuosi, kad man pavyks.