„minus 14“
Kaunietės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės (g. 1959 kūrybinė biografija paženklinta „lūžio kartos“ menininko epitetu. Ji, kaip dauguma XX a. 8-9 dešimtmečių sandūroje pradėjusių kurti dailininkų, iki šiol yra meninių įvykių centre. Vien paskutiniais metais Elena dalyvavo septyniose grupinėse bei tarptautinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje, taip pat surengė dvi personalines parodas. Kauniečiams Elena Balsiukaitė – Brazdžiūnienė žinoma ir kaip 1990 metais įkurtos tapytojų grupės „Keturios“ narė, kartu su A. Andziulyte, A. Barzdukaite, J. Budriūnaite surengusi gerokai per dešimt bendrų parodų.
Elenos Balsiukaitės – Brazdžiūnienės meninė kalba neapsiriboja vien tapybos taisyklėmis. Pastaruoju metu vis dažniau menininkė imasi objektų, instaliacijų. Paskutinėje personalinėje parodoje „Apie tai“, surengtoje galerijoje „Meno parkas“ Kaune, Elena žiūrovus pakvietė į „mokyklos klasę“. Ant dviem eilėm surikiuotų mokyklinių stalų slapto vaikystės žaidimo – „sekretų“ – pavyzdžiu dailininkė sukomponavo „pasakojimus“ iš vairių objektų – gyvenimo „nuotrupų“: žaislų, nuotraukų, kičinių paveikslėlių, plastilino figūrėlių, rašalo dėmėmis nusėto mokyklinio sąsiuvinio, prabangaus, bet nublukusio korseto. Pasakojimus ji ne tik paslėpė po stiklu, bet ir apibėrė puriu žemių sluoksniu, kur ne kur palikdama atidengtų plotelių žiūrovo smalsumui numalšinti.
„minus 14“ – Elenos Balsiukaitės – Brazdžiūnienės aliejinės tapybos bei piešinių – monotipijų paroda – tai menininkės gręžtis link jos kūrybą genančios minties ištakų („vyriausias“ parodos paveikslas sukurtas prieš 14 metų, beje tada gimė ir jos sūnus). „Tik per atstumą pažvelgusi į gyvenimo, o taip pat kūrybos, faktus įmanoma įvertinti tikrąją jų reikšmę šiandienos pasirinkimams“,- mąsto dailininkė. Spalvomis bei ekspresija prisodrinta pastozinė Elenos tapyba tik iš pirmo žvilgsnio mena abstraktų potėpių šėlsmą – bemaž kiekvienoje drobėje atrasime sąlygišką, kartais vos menamą, figūrą. Tai Elenos personažas. Neindividualizuotas. Nevienaprasmis. Nevienspalvis. Žmogus/vaikas. Senis/vaikas. Vaikas/senis. Vaikiškų piešinių estetika, žaislo motyvas, vaikiškas šriftas, neklastingas mąstymas yra menininkės atspirties taškas kuriant meninį vaizdinį. Tačiau E. Balsiukaitė – Brazdžiūnienė neleidžia apsigauti sentimentaliomis vaikystės nuorodomis, supurtydama žiūrovą „džiugiu nihilizmu“ (apibūdinimas – menotyrininkės R.Andriušytės – Žukienės). Atvirumas vaikystei dailininkės potėpiuose permaišomas su netekties trauma; tyrumo užuomina „užtepama“ grėsmės nuojauta. Paroda nukelia mus į užsitęsusią vaikystę, egzistuojančią sąmonės užkaboriuose, kurią šiandien turime teisę prisiminti, permąstyti ar net perkurti.
Menotyrininkė Virginija Vitkienė