Eglė Velaniškytė – figūrinio paveikslo atstovė šiuolaikinėje Lietuvos dailėje.1982 metais ji baigė tapybą Vilniaus dailės institute, jos kūriniai priskiriami vadinamajai lūžio kartai (mokėsi viename kurse su Ramūnu Čeponiu, Pranu Griušiu, Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite, Šarūnu Sauka). 9-ajame dešimtmetyje ji buvo viena ryškiausių jaunųjų Kauno tapytojų, vėliau iškeitusi miestą į kaimą. Sąmoningai pasirinktoje tyloje žemės motinos glėbyje ji subrendo kaip žmogus ir tapytoja. Taigi laikas, praleistas vienkiemyje (Sabalunkų kaime, Salako seniūnijoje, Zarasų rajone), iš tiesų buvo visapusiškai naudingas: menininkė sukūrė daugybę vertingų kūrinių, vaizduojančių neišdailintus personažus, alsuojančius nepagražintais išgyvenimais.
Šį kartą menininkė pasakoja apie save. Kaip teigia pati tapytoja, „dviejų gyvenimų niekas niekam niekada neduoda, turi rinktis – būti moterim ar tapytoja; aš pasirinkau, todėl lieku su teptukais“.
Eglės Velaniškytės parodoje pristatomi per vieną vasarą sukurti darbai. Juose vyrauja šviesios spalvos – pilkos, gelsvos, rausvos. Darbai neiškankinti, sukurti vienu įkvėpimu, stengiantis sąmoningai negrįžti prie to paties kūrinio, tačiau išbaigti – nepaliekant nei emocinių, nei techninių dėmių. Atlikti nuo pradžios iki galo. Parodoje – skaudūs ir atviri vienišos moters išgyvenimai pateikti laimingos tapytojos drobėse.