Galerija „Meno niša“ naujuosius metus pradeda su Dovilės Bilkštienės tapybos paroda „Kasdienybė, tiesiog.“. Sausio 11 dieną, antradienį, atidaromos parodos tematiką inspiruoja ne kas kita, kaip pati kasdienybė, kurioje dominuoja buitis, rutina ir iki kaulų smegenų įaugę kultūriniai štampai. 

„Kasdienybė, tiesiog.“ – antroji asmeninė, po 6 metų pertraukos vykstanti D. Bilkštienės paroda galerijoje „Meno niša“. Menininkė tapybą baigė Vilniaus dailės akademijoje, 2015 m. dalyvavo Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse ir kt. grupinėse parodose, meno mugėje „ArtVilnius’17“. 

Savitas D. Bilkštienės braižas susiformavo dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą. 

Pastaruosius keletą metų buvau labai susitelkusi į kūrybą, todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau po ilgos pertraukos galėsiu pristatyti rezultatus plačiajai publikai“, teigė D. Bilkštienė, pridurdama, kad beveik visi parodos „Kasdienybė, tiesiog.“ darbai dar nebuvo niekur rodyti gyvai. 

Kaip teigė menotyrininkas dr. Vidas Poškus, situacijos Dovilės tapyboje yra ekstraordinarios. Toji realybė, kurią suvokiame mes, D. Bilkštienės darbuose neegzistuoja. Viską reguliuoja karnavalinė logika. Tai, kas atrodo tikra, pasirodo, yra išgalvota. Visiškai neįmanomi dalykai tampa kuo tikriausiais.  Personažai čia – „normalūs flamingai, antys (gaigalai), šuniukai, tigrai, meškos ir visokiausiomis veiklomis užsiimantys žmonės. Nuo parašiutininkų ar maratono bėgikų iki tiesiog praeivių. Neaišku, kurie iš jų atrodo „normaliau, tiksliau – keisčiau. Miesto gatvėse pasiklydę (tačiau pakankamai komfortiškai besijaučiantys) gyvūnai ar ten pat klaidžiojantys ir kažko tartum ieškantys žmonės. Jų veiduose ir gestuose kartais nerimo bei nuostabos yra kur kas daugiau…

Pasak menotyrininko, D. Bilkštienė yra tapytoja, tiesiogiai inspiruojama vaizdų. Dovilės akys, smegenys ir ranka fiksuoja beveik viską, kas ją supa. Tai gali būti žvilgsnis iš nuosavų namų balkono, vonios kambario fragmentas, gatvės perspektyva, žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių. Menininkė gerte sugeria regimus dalykus.  

„Dovilę Bilkštienę, kaip nurodo jos pačios suformuluotas šios parodos pavadinimas, inspiruoja ne kas kita, kaip pati kasdienybė. Tačiau, remiantis V. Mykolaičiu-Putinu, galima pastebėti, kad „po kasdienybės pelenais karšta rusena žarija…“. Dovilės tapybos atveju tomis žarijomis vadintini netikėti, tartum susapnuoti ar siurrealistinio automatizmo būdu sukonstruoti motyvai bei situacijos. Tuomet autorei belieka juos tikslingai surežisuoti, teisingai nutapyti ir atsidusus: „Kasdienybė, tiesiog…“ parodyti publikai“, – apie būsimą parodą pasakojo  menotyrininkas dr. V. Poškus. 

Dovilės Bilkštienės paroda „Kasdienybė, tiesiog.“ galerijoje „Meno niša“ veiks nuo sausio 11 iki 28 dienos.

Galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė


 

Menotyrininkas dr. Vidas Poškus apie parodą „Kasdienybė, tiesiog.“:

Dovilė Bilkštienė yra tapytoja, tiesiogiai inspiruojama vaizdų. 

Pabandykime išsiaiškinti. Pirma – ką reiškia „vaizdų“? Tai, jog šios menininkės kūrybinėje taktikoje svarbiausias dalykas yra „matomas laukas, reginys“ (būtent taip žodynuose yra apibrėžiama vaizdo sąvoka). Dovilės akis, smegenys ir ranka (kalbame apie tris svarbiausius šiuolaikinio tapytojo instrumentus) fiksuoja beveik viską kas ją supa. Tai gali būti žvilgsnis iš nuosavų namų balkono, vonios kambario fragmentas, gatvės perspektyva, žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių. Menininkė gerte sugeria regimus dalykus. Pasitikslinkime – ką reiškia „tiesiog“? Ogi tai, jog D. Bilkštienė vaizdus patiria ir tiria tiesiogiai, betarpiškai, aiškiai ir ryškiai. Jos nutapytos kompozicijos regisi kaip nušviestos ryškios vidudienio saulės ar pakankamai daug liumenų turinčios halogeninės lempos. Net nakties atvejais dangaus skliaute žiba akinančios žvaigždės, regėjimą žlibina aitri Mėnulio šviesa. Trečia, tapytoją, kaip nurodo jos pačios suformuluotas šios parodos pavadinimas, inspiruoja ne kas kita, kaip pati kasdienybė. Pastarojoje yra visko, tačiau dominuoja buitis, rutina, netgi šiek tiek pabodę vaizdai bei ritualai, taip pat iki kaulų smegenų įaugę kultūriniai štampai ir vaizdiniai. Tačiau, remiantis V. Mykolaičiu–Putinu, galima pastebėti, jog „po kasdienybės pelenais karšta rusena žarija…“. Dovilės tapybos atveju tomis žarijomis vadintini netikėti, tartum susapnuoti ar siurrealistinio automatizmo būdu sukonstruoti motyvai bei situacijos. Tuomet autorei belieka juos tikslingai surežisuoti, teisingai nutapyti ir, atsidusus: „Kasdienybė, tiesiog…“, parodyti publikai.

D. Bilkštienė yra situacijų ir personažų vaizduotoja. 

Personažai čia – „normalūs“ flamingai, antys (gaigalai), šuniukai, tigrai, meškos ir visokiausiomis veiklomis užsiimantys žmonės. Nuo parašiutininkų ar maratono bėgikų iki tiesiog praeivių. Neaišku, kurie iš jų atrodo „normaliau“, tiksliau – keisčiau. Miesto gatvėse pasiklydę (tačiau pakankamai komfortiškai besijaučiantys) gyvūnai ar ten pat klaidžiojantys ir kažko tartum ieškantys žmonės. Jų veiduose ir gestuose kartais nerimo bei nuostabos yra kur kas daugiau…

Situacijos Dovilės tapyboje yra ekstraordinarios. Netgi kontr-ordinarrios ar siur-ordinarios. Susidūrimai ir būsenos čia vyksta sapnų ryškume, realybės miglose. Toji realybė, kurią suvokiame mes (paprastai tai dar vadinama rutinine buitimi) D. Bilkštienės darbuose neegzistuoja. Viską reguliuoja karnavalinė logika. Tai kas atrodo tikra, pasirodo yra išgalvota. Visiškai neįmanomi dalykai tampa kuo tikriausiais. Haliucinogeninės vaivorykštės ir pasąmoniniai burbulai tampa pasiekiami ranka, pajuntami lytėjimu. Procesai, kaip jau minėta, yra ryškūs. Ryškumas yra viena iš esminių autorės plastinių ir idėjinių kategorijų. Tapytoja nesislapsto ir nieko neslapsto šešėliuose. Pastarieji yra intensyvios šviesos tęsiniai.

Kalbant apie menininkės siur-ordinarumą, reikia pastebėti, jog puikiai galima lokalizuoti jo epicentrą. D. Bilkštienė yra Antakalnio menininkė. Išduodant faktą, kad ji čia gyvena, verta pastebėti, jog ši Vilniaus vieta, vienas iš daugelio sostinės rajonų, savo kontekstualiais persipynimais (sovietiniai daugiabučiai simbiotiškai gyvuoja šalia barokinės architektūros šedevrų, ilga ir nyki visą miesto dalį kertanti magistralė kontrastuoja su žaliomis Sapieginės kalvomis, nykstančios mohikanų rūšies – sovietinių inteligentų akivaizdoje naujais daugiabučiais ir blizgančiais automobiliais, įsigytais lizingo būdu, puikuojasi jaunos ir šiek tiek suimituotos viduriniosios klasės atstovai) yra ypač kontrastinga, spalvinga, įvairi.  Visai tai atspindžio metodu atsispindi D. Bilkštienės kūryboje. Bet tapytoja nesiima socialinės kritikos, kultūrinės analizės. Ji, plačiai išplėtusi akis, stebi tai ir fiksuoja. Bei konstatuoja: „Kasdienybė. Tiesiog“. 

Kažkada meno kritikė Barbara Hess, rašydama apie Andreas Gursky (beje jo kolorito, motyvo ir struktūros samprata yra kažkuo artima), konstatavo, kad jis yra „fotografas globalizacijos amžiuje. Analogiškai galima tarti ir apie Dovilę Bilkštienę. Taip, Antakalnio landšaftas ar kai kurios vaizdinės Lietuvos ikonos gal ir pasirodo jos stačiakampiuose formatuose, tačiau jos veikėjų veiksmų laukas ir situacijų kontekstai yra visuotini ir universalūs (kaip kokie sapnai ar kitokios somnabulinės būsenos) – gatvės ir kiemai, butų svetainės ir miegamieji, netgi sanitariniai mazgai. Tai šių laikų klajokliams – fiziniams ir mentaliniams dedikuotos kompozicijos, kuriose jie jaučiasi lyg savo namuose. Ir nesvarbu kurioje pasaulio vietoje ar nuasmeninto laiko stadijoje tai būtų. Autorė, fiksuodama vietą, stabdo laiką, o šis yra bendras ir nepavaldus tik jam pasiduodantiems (bet tik ne minimai vaizdų kūrėjai!). 

Žvelgiant grynai formaliai, į plastinį D. Bilkštienės instrumentarijų, į akis krenta ne tik spalvos ryškis ir grynumas, bet kažkoks tyrai nekaltas jos tepimas. Menininkė labai atsargiai, labai subtiliai prisiglaudžia teptuku prie tapomos drobės paviršiaus. Tai primena intymius – paaugliškai mergaitiškus dienoraščius, kurių autorės net pačios krūptelna parašydamos savo slapčiausias mintis, savas saldžiausias svajones…

Šioje parodoje pristatomi nauji ir naujausi Dovilės Bilkštienės tapybos darbai.