2015 m. kovo 31 d., antradienį, 18 val. galerijoje MENO NIŠA atidaroma menininkės Audronės Petrašiūnaitės tapybos kūrinių paroda “Iš toli sugrįžta miškas“

Žymios menininkės parodoje bus eksponuojami naujausi kūriniai, sukurti 2014 m. Tapytoja visuomet išlaikė ypatingą ir glaudų ryšį su tapyba, taip reaguodama į supančią aplinką. Menininkė taip pat jautriai išgyvena triukšmingą, ryškią miesto kultūrą, kaip ir jaučia gamtos grožį ar visatos paslaptingumą. Visa perteikta per spalvas, potėpius, formas ir netgi garsus.
Pristatydama naujausią parodą menininkė sako:

„Ilgai gyvenau ir dirbau mieste, bet jis mane “užkniso“ juodai ir kokiais 1986 metais pirmą kartą atvažiavau į Višakio Rūdą. Buvo smalsu pavaikščioti ir pasižvalgyti kaime, kur tapė Viktoras Vizgirda. Visur aplink miškai, uždara erdvė tarsi priešprieša mano lygumų jausmui, vien žalias šnarėjimas. Tada dar nebuvau patyrus žiemos balto spengimo ir juodų miškų gilumų, pūvančių grybų rausvumo, eglynų rūdžių ir auksinio lapų spindėjimo. Išorinis grožis apakino ir miškas tapo motyvu, kuris neatsivėrė tapybai. Tada tariau sau: turėk kantrybės, kada nors tai įvyks. Jau dvidešimt septyni metai gyvenu Višakio Rūdoje.

Neskubinau įvykių, pradžioje miškas ateidavo į sapnus. Kartais pabudus brėkštant, matydavau jį kambaryje, pušys ir eglės prie stalo ir spintos, baugu… Supratau, kad ten, kur gyvenu, kažkada stovėjo giria, kad esu tik svečias ir ta erdvė man priklauso laikinai, kad mano lango kvadratas nereikšmingas. Jis neskiria vidinio ir išorinio pasaulio. Išorinis pasaulis yra čia – viduje. Tai yra Miško erdvė. 2014 metų pavasarį -vasarą -rudenį nutapiau paveikslų ciklą “Iš toli sugrįžta miškas“. Tai yra mano padėka Višakio Rūdos girioms ir sodyboms.

Yra išorinis motyvas, matomas akimis ir vidinis-intuicijos, kuris tarsi sako, kad yra kiek kitaip negu mato plika akis. Jie gyvena drauge, keistai susijungia ir tampa paveikslais. „

Audronės Petršiūnaitės paroda galerijoje MENO NIŠA veiks iki balandžio 21 d.