Mitas, o ne kodas. Kodas buvo anksčiau, kai Auksakalių gildijos galerija „Meno niša“ pristatinėjo trečiąją personalinę Arvydo Gurevičiaus piešinių parodą. Tuomet subtili, švelni, paslaptinga ekspozicija vadinosi „Gurevičiaus kodas“, akcentuodama menininko darbuose slypinčią paslaptį, kurią – jei žinai skaitmeninę ar kokią kitokią kombinaciją – gali atspėti. Ir atrakinti skrynelę, kurioje sudėti kūrybiniai principai. Visgi akivaizdu, kad autorius įvairaus plauko koduotojams demonstruoja visai kitą kombinaciją, susidedančią anaiptol ne iš raidžių ar skaičių, o pirštų. Todėl, kad Gurevičiaus piešinių (kaip ir juvelyrikos, beje) neiškoduosi, nes menininkas – ne to tipo, jis ne konstruoja ir kuria šifrus. Jis tiesiog kuria, ir jo kūryboje glūdinti paslaptis byloja apie amžinąjį kūrėjo mitą. Todėl ir ketvirtoji piešinių paroda „Meno nišoje“ pasakoja apie Gurevičiaus mitą. Kūrėjo, įkvėpimą semiančio iš mums nežinomo šaltinio. Kūrėjo, nuolatos balansuojančio ant skustuvo ašmenų – kai vienoje pusėje sukasi pragaro ratai, o kitoje – veriasi rojaus vartai. Kūrėjo, kritusio ir pakilusio, iliustruojančio menininko asmenybės ir gyvenimo dualizmą taip akivaizdžiai, kaip retas kuris lietuvių autorius.

Ketvirtoji piešinių paroda, kurioje eksponuojami naujausi darbai, (dauguma jų sukurti 2009-2010 metais) skirta amžinosioms akimirkoms, vardan kurių gyvename; apie švelnumo troškulį, apie meilę be atsako, vienatvę ir tamsių langų keliamą liūdesį. Piešiniai – tarsi daugelį kartų išdidinti juvelyriniai objektai: tokie pat detalūs ir drauge nekonkretūs, kai kas paliekama žiūrovo fantazijai, kai kas parodoma tarsi pro mikroskopą. Namai, piešiami nekreipiant dėmesio į perspektyvos dėsnius, žmonės – į anatomijos taisykles, ir abstraktūs piešti objektai, kuriami neatsižvelgiant į nieką: štai trys komponentai, iš kurių ir susideda gyvojo mito paroda. Ir dekoratyvios raidės, poezijos eilutėmis užklojančios vaizdus. Raidės čia pačios yra tarsi ornamentai, sustiprinantys poetinę dimensiją prasminiu krūviu – nes autoriaus poezijos eilutės verčia galvoti apie tai, kas sunkiai nusakoma ir įvardinama, ir sunkiai nupiešiama. Apie ilgesį ir gyvenimo sudėtingumą.

Piešiniuose moterų plaukai ir medžių šakos vienodai švelnūs, namų sienos ir žmonių kūnai – trapūs ir perregimi, eilėraščių eilutės – subtiliai paradoksalios. Kūriniai vientisi tiek emociniu, tiek stilistiniu požiūriu. Visgi dvidešimt metų piešimo nepraeina be pėdsako – laikas suformuoja iškart atpažįstamą stilių, nugludintą ir ištobulintą techniką. Viskas persmelkta liūdesio, vienatvės ir savotiškos paslapties dvelksmo. Aristokratiški, aukso ir sidabro dulkėmis nubarstyti piešiniai (juvelyras lieka juvelyru ir piešdamas), sukurti autorine technika, kalba apie tai, kad kūryba gimsta iš mums nežinomo šaltinio. Kad menininkas – tam tikra prasme feniksas, prisikeliantis iš baisiausių pragarmių. Kad jūs žinotumėt, iš šlamšto kokio/ išauga eilės.. , rašė Ana Achmatova. Nežinom. Nežinosim. Nereikia. Tam ir yra menininko, nežinomų jėgų mėtomo tarp tamsybių ir dvasios polėkio, mitas. Gurevičiaus mitas.

Dr. Jurgita Ludavičienė