Rugpjūčio 22 dieną, 18 val., Vilniaus miesto galerija „Meno niša“ visus kviečia į tapytojo ir meno teoretiko Artūro Mitino parodos „Saviveikla“ atidarymą. Ši paroda yra dedikuota menininko darbo su vaikais patirčiai, o pačią parodos idėją įkvėpė A. Mitino tyrinėjami „nejaukos“ ir „vaikiškumo“ fenomenai ir jų reflektavimas asmeninėje kūryboje.
Menininkas Artūras Mitinas (g. 1991) Vilniaus dailės akademijoje baigė magistro tapybos studijas, taip pat kuruoja projektus, paremtus teoriniais tyrimais meno ir psichologijos sankirtoje. Jis siekia per meno prizmę apmąstyti psichologinės sveikatos, sterilumo, susvetimėjimo su kūnu klausimus. Meninėje ir pedagoginėje praktikoje svarbi tampa šių išgyvenimų transformacija ir įgalinimas jutiminėje išraiškoje.
„Saviveikla“ – ketvirtoji A. Mitino asmeninė paroda ir pirmoji galerijoje „Meno niša“. Parodos idėja yra įkvėpta ne vien praktikos, bet ir teorinio tyrimo vaikiškumo (Gilles Deleuze ir Felix Guattari, becoming-child) ir nejaukos (Sigmund Freud, Unheimlich) sankirtoje. A. Mitinas dirba skulptūros mokytoju Grigiškių meno mokykloje, kurioje save išbandė dirbdamas su keramika ir antrinio naudojimo medžiagomis ir iš kurios, pasak menininko, ateina jo ūmaus, ekspresyvaus ir eksperimentinio kolektyvinio darbo patirtis.
Kaip teigia menininkas, tapybą jis supranta kaip jutiminę, taktilinę, multisensorinę mediją. Tai yra aktuali ir Lietuvoje mažai tyrinėta tapybos pusė. „Taip pat susipažinau su Sigmundo Freudo „nejaukos“ sąvoka, kuri padėjo atkoduoti tam tikrus su kūniškumu ir kūniškąja atmintimi siejamus efektus mene, kurie man yra reikšmingi. Šiems elementams – jutiminei tapybai ir nejaukai – susijungus teorijoje, 2021 m. pradėjau tyrimą, kurį tęsiu iki šiol. Posūkis į vaikiškumo fenomeną yra šio platesnio tyrimo apie nejauką dalis“, – apie būsimos parodos koncepciją pasakojo menininkas.
„Atsitiktinumai, suvaldyti ir nesuvaldyti netikslumai – išnaudojant skilimus, lengva ranka juos perklijuojant – visi lūžiai ir nevientisumai tampa dalimi tos pačios proceso dinamikos ir nestabilumo pojūčio. Tiesioginiai, ne visai sąmoningi prisilietimai kuria aptakias formas, sklidinas neapibrėžto potencialo. Ši neapibrėžtumo būsena yra tinkama apmąstyti profesionalumo ir neprofesionalumo, legitimios veiklos ir nesąmonės arba ne-visai-sąmonės ribas, jas brėžiančius savireguliavimo mechanizmus. Šiandienos asmeninės energijos optimizavimo kontekstuose neskaidrumo, jutimiškumo ir neišbaigtumo kokybės įgyja pasipriešinančios reikšmės. Todėl „saviveiklos“ terminą papildau pozityviomis – savireferentiško, save motyvuojančio ir save varančio proceso prasmėmis“, – savo parodos anotacijoje rašo A. Mitinas.
A. Mitino paroda „Saviveikla“ yra ilgamečio Vilniaus miesto galerijos „Meno niša“ projekto „Meno erdvė jauniems menininkams“ dalis, kurį galerija inicijuoja nuo 2011 m. skirdama ypatingą dėmesį jauniems, perspektyviems menininkams. Paroda veiks iki rugsėjo 14 dienos.
Parodos grafinis dizainas – Laurynas Vaitkus.
Galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė
Artūras Mitinas apie savo parodą:
Kauliniai keramikos lipdiniai, pakartotinio naudojimo kartono ir popieriaus dirbiniai nurodo į antrą ar trečią gyvenimą – perdirbimą, atsitolinimą, nenatūralumą. Juolab perleisti per vaikų ar vaikiškumo rankas, virtę gryna išore – iščiupinėta taktiline realybe. Vaikiškumo persmelktas momentas yra užmaršus ir desubjektyvuojantis – tai visiška asmeninių sentimentų ir vidinių vaizdinių priešingybė. Atsispirdamas nuo tokios patirties motyvus verčiu lyriniais gestais, užsimiršimo ornamentais – nelyginant gotikinėje tradicijoje – stichijoms apsemiant ir pergalint subjektyvias reikšmes. Pasiliekant vilnijimo, kartojimo, save eikvojančio intensyvumo inercijoje. Tačiau šis vaikiškumas nereiškia atsipalaidavimo, paleidimo, vaikiško lengvumo imitavimo. Veikiau atvirkščiai. Reikalingas susitelkimas ir intensyvumo auginimas tam, kad (savi)disciplinos persmelktoje kasdienybėje pasiekti eksperimentavimui palankias sąlygas, vėliau jas prikelti ir aktyvuoti kitose sferose, kurti save palaikantį intensyvumo audinį.
Atsitiktinumai, suvaldyti ir nesuvaldyti netikslumai – išnaudojant skilimus, lengva ranka juos perklijuojant – visi lūžiai ir nevientisumai tampa dalimi tos pačios proceso dinamikos ir nestabilumo pojūčio. Betarpiški, ne visai sąmoningi prisilietimai kuria aptakias formas, sklidinas neapibrėžto potencialo. Ši neapibrėžtumo būsena yra tinkama apmąstyti profesionalumo ir neprofesionalumo, legitimios veiklos ir nesąmonės arba ne-visai-sąmonės, ribas, jas brėžiančius savireguliavimo mechanizmus. Šiandienos asmeninės energijos optimizavo kontekstuote neskaidrumo, jutimiškumo ir neišbaigtumo kokybės įgyja pasipriešinančios reikšmės. Todėl “saviveiklos” terminą papildau pozityviomis – savireferentiško, save motyvuojančio ir save varančio proceso – prasmėmis.