Tęsdami pokalbių su menininkais ciklą apie jų kūrybą ir kūrybinę aplinką, pakalbinome tapytoją Moniką Plentauskaitę. Jaunosios menininkės ketvirtoji solinė paroda, turėjusi įvykti balandžio viduryje, dėl karantino buvo nukelta, tačiau kūrėja nepraranda pozityvumo ir toliau intensyviai tapo. 

Monika Plentauskaitė yra baigusi tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, jos kūrinių jau yra įsigiję Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai, darbai pristatyti užsienio meno mugėse. 2018 metais menininkė tapo vieno reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse  – „Jaunojo tapytojo Prizas”, nugalėtoja. Jau keletą metų M. Plentauskaitė savo kūryboje plėtoja atminties, tapatybės reprezentacijos bei fotografijos ir tapybos vaizdų fiktyvumo temas. 

Šiuo interviu M.Plentauskaitė simboliškai pažymi nukeltą solinę parodą, turėjusią atsidaryti balandžio 16 dieną  galerijoje „Meno Niša“, ir pristato naujausius tapybos darbus. Ir nors karantino metu menininkė dirba namuose, specialiai šiam interviu ji nuvyko į savo studiją ir visus pakvietė į trumpą jos turą:

– Monika, kaip išlikti kūrybišku, kai esi apribotas galimybėmis? Kokią įtaką tai turi kūrybai, jos plėtojimui? 

Karantinas tikrai riboja galimybes, buitį. Menininkai įprastai yra kasdienėje saviizoliacijoje kurdami, tačiau dabar mes visi esame panašioje situacijoje, o tai šiuo metu priimu kaip neišvengiamybę. Su karantinu kūrybiškumas niekur nedingsta – anaiptol – jis įgauna naujas formas, o kartais ir suaktyvėja pasikeičiant kasdieniam status quo. Naujos sąlygos verčia ne tik prisitaikyti, bet ir ieškoti naujų raiškos būdų ir formų, permąstyti jų prasmę.

Sunkiausia man, manau, kaip ir daugeliui, išvengti nuotaikų svyravimų, nerimo, o kartais ir paranojos. Tačiau labai svarbu į tai reaguoti racionaliai, ramiai, nepulti į rezignaciją. Reikia iš naujo prisiminti ant karaliaus Saliamono žiedo esantį užrašą: „ir tai praeis…“.

– Kaip vyksta kūrybinis procesas izoliacijos metu? Kaip atrodo jūsų, kaip menininkės, diena? 

Šiuo neramiu metu studiją uždariau ir perkėliau į kiek saugesnę erdvę – namus. Manau, jog šis laikas yra skirtas apmąstymams, refleksijai, suvokimui, kad esi neatribotas nuo pasaulio ir jo gerbūvio, esi jo reikšminė grandis, galinti prisiimti atsakomybę už jos ateitį. Vienas iš to įrodymų – susitelkiant laikytis karantino sąlygų, neignoruoti jų, pavyzdžiui, laikytis atstumų, likti namuose. Žinoma, menininkai nėra ta fronto linija pandemijose, tačiau tai yra bent maža dalis, kuo galima prisidėti. 

Šiuo metu iš naujo atrandu laiką – skiriu jį archyvų apžvalgai, naujinimui. Keliauju per turimas fotografijas, kurios galbūt vėliau taps mano tapybos motyvais. Visa tai reikalauja labai daug laiko ir pastangų – vaizdų visi turime labai daug, o juos rūšiuoti, tvarkyti, archyvuoti yra lygiai taip pat svarbu, kad tai nevirstų „suvartotų“ vaizdų sąvartynu. 

Pastebėjau, kad šiuo metu labai populiaru skaityti literatūrą apie pandemijas ar marą (kaip antai Alberto Kamiu „Maras“), tačiau man nuo to norisi atitrūkti, o kartais net susikurti savą realybės atitikmenį. Tą padaryti padeda būtent tapyba – savotiškas eskeipizmas.

– Šiuo metu turbūt mes visi turime daugybę laiko apmąstymams, ateities planų kūrimui. Kokios mintys sukasi jūsų galvoje? Jūsų pamąstymai, kaip ši pandemija pakeis meno pasaulį? 

Šie pasauliniai reiškiniai, be abejo, turės įtakos daugelio menininkų kūrybai. Tai yra paskata apmąstyti ar net kelti radikalius klausimus apie vartotojiškumą, sąmoningumą, empatijos stoką; taip pat kvestionuoti socialinės atskirties problematiką – viešojoje erdvėje jau pasigirsta ksenofobijos apraiškos, tiesiogiai siejamos su šio viruso „aviacija“. Manau, kad pasaulis po pandemijos tikrai keisis, o kaip reikės prisitaikyti – dar pamatysime ir patirsime patys.

Meno pasaulis iki pandemijos kaip niekad anksčiau buvo atviras, takus ir lengvai pasiekiamas. Tačiau po karantino, gali būti, kad reikės priimti naujus ribojimus ir tai, ko gero, taps normatyvu. Kita vertus, meno „vartojimas“ virtualėja – o tai, mano nuomone, jo patyrimą redukuoja ir riboja.

Pavyzdžiui, tapyba, kaip medija, yra sutverta būti matoma plika akimi, gyvai, o ne per ekraną dėl savo formos savybių: kolorito, spalvinių santykių, tekstūros, detalių ar galų gale parodos visumos „auros“.

–  Kuris jūsų darbas geriausiai atspindi dabartines nuotaikas? 

Turbūt šiuo metu išskirčiau du savo paveikslus „Karantinas“ bei „Besiruošiant šviesiam rytojui“. Pastarąjį  įsigijo MO muziejus. 

Paveikslo „Besiruošiant šviesiam rytojui“ motyvas buvo rastas Lisabonoje, gyvenant meno rezidencijoje „Hangar“. Šiame paveiksle vaizduojama mergaitė, kurios fotografiją ten radau atsitiktinai. Kitoje nuotraukos pusėje buvo viltingas užrašas, kuriuo ir pavadinau paveikslą. Sukėlė šypsnį, kad ši frazė posovietiniame kontekste turi labai aiškią propagandinę konotaciją. 

O paveikslo „Karantinas“ motyvą irgi radau netikėtai šeštadieniniame Kauno sendaikčių turguje, prieš pat pandemijos įsisiautėjimą Europoje. Tai buvo padėvėtas žaislinis vienaragis su raiteliu. Pertapiau jį tarsi patalpinus į vieną savo tapomų „fotoateljė“. Tačiau netikėtai gimė herojiškas siužetas, labai tinkantis šiam laikui. Šis paveikslas papildo portretų seriją ir jiems suteikia bendrą foną.

Paveikslas „Karantinas“

 

– Ačiū už pokalbį! 

———————————

 

Naujausius Monikos Plentauskaitės darbus galite pamatyti ir įsigyti Artsy platformoje