Valdas Puteikis

Jau devyniolika metų, kiekvieną gegužę, galerijoje „Meno niša“ žiedais putojantį pavasarį skelbiančios menininko Mariaus Jonučio parodos stebindavo ryškiaspalviais ir įvairiaformiais drožiniais. Šįmet jų taip pat netrūko, tik per pačią menininko rugiapjūtę, pačiame kūrybiniame įkarštyje, ruošiantis būsimai parodai, vasario pabaigoje, Ukrainoje prasidėjęs karas privertė pakoreguoti ir spalvas, ir siužetus. Vietoj parodos „Žaislai“ atsirado paroda „Žaislai ir karas“.

 

Tai, kad ir šį interviu darome nuotoliniu būdu, jums gyvenant Prienų krašte, netoli Jiezno, o man būnant Vilniuje, liudija apie besikeičiančią komunikaciją, kuri buvo nepamainoma priemonė koronaviruso pandemijos metu. Kaip stipriai informacinės technologijos įsiskverbė į jūsų pasaulį?

Jei kalbėtume apie kompiuterį apskritai, turiu pasakyti, kad jis tapo nepamainoma ir neišvengiama priemonė tiek mano asmeniniame, tiek kūrybiniame lauke, kai tenka perkelti į kompiuterį skenuotus, bet ranka nupieštus eskizus ar rinkti spalvas, atspalvius, paskui retušuoti… O štai tokie nuotoliniai pokalbiai per ekraną man nėra itin priimtini ir niekada neatstos gyvų susitikimų akis į akį. Išskyrus mano jaunėlį sūnų, kuris turbūt telefonu net nemoka naudotis, su kitais artimais žmonėmis nei anksčiau populiariu skaipu, nei dabar jį nukonkuravusiomis mesendžerio ar zoom programomis naudotis netenka. 

Tiesa, kompiuteris dar patogus ir dėl galimybės bendrauti elektroniniais laiškais: antai, anksčiau, kad gautum kūrybinį užsakymą, turi po kelis kartus važiuoti pas klientą, pasirašyti sutartį, derinti eskizus, o dabar – keli klavišų paspaudimai, keli spragtelėjimai kompiuterio pele, ir viskas jau vyksta net ir esant toli nuo didmiesčių, net jei užsakovas kitoje šalyje ar kitame kontinente. Žodžiu, gyvenimas gali vykti ant sofos, kliento net nematant ir nepažįstant. Belieka paveikslą išsiųsti paštu ar per autobusų stoties siuntų skyrių ir laukti elektronine bankininkyste pervedamos įmokos. Anksčiau, kai klientas atvažiuodavo į kiemą, pirmiausia pažiūrėdavau, koks automobilis ir kiek galiu prašyti, o dabar nebent iš smalsumo vardą ir pavardę paguglinu ar pasižiūriu į veidą feisbuke. 

Negana to, internetas leidžia, neišėjus iš savo sodybos, matyti, kas dedasi meno pasaulyje: tokiam, kaip aš, kuris nemėgsta vaikščioti po parodas, ši galimybė yra tiesiog unikali. Kaip ir unikali galimybė pačiam pasirodyti – štai įdedu paveikslą į feisbuką, ir jau žmonės reaguoja: vieni pagiria, kiti ne. Kam reikia, mato: Jonutis, gyvas, kruta, dirba, kuria… Šiaip jau turiu dvi feisbuko paskyras: viena – kaip viešo asmens, o kita – privati, skirta nedideliam draugų ratui. Beje, į feisbuko draugus priimu tik tuos, kuriuos jau asmeniškai pažįstu. Asmeninio gyvenimo čia neafišuoju. Net kai Lina (žmona, dailininkė Lina Dūdaitė. – Aut. past.) pagamina ką nors skanaus, neištveriu, nufotografuoju, tačiau į socialinius tinklus to netalpinu, tik išsiunčiu draugams privačiai, kad truputį paerzinčiau.

Esate sakęs: „Gyvenimo periodas, kurį praleidau mieste, buvo neteisingas pasirinkimas“

Taip ir buvo, nes esu įsitikinęs, kad gyvenimas mieste yra nehumaniškas, jis kuriamas bet kam – tik ne žmogui. Į miestą važiuoju tik iš didelio reikalo: betonas ir gelžbetonis, gigantiški viadukai, beprotiškos automobilių spūstys – visa tai nežmoniška kančia. O ir žmonės gatvėse man atrodo per gražūs, pasitempę ir įsitempę, be menkiausio defekto elemento. Nesijaučiu esantis tos gatvės dalimi. Kai kuriesi mieste, regis, savo namus gali susitvarkyti idealiai: nuo A iki Z, o kaime tas tvarkos procesas niekada nesibaigia, ir tai yra tam tikra kūrybos dalis. Jauti, kad iš tikrųjų gyveni! 

Čia, kaime, pro langą matau ir natūralų vandens telkinį, ir žalią kalvą, ir sodą, matau kas vakarą ateinančią lapę, kuri atkakliai mėgina erzinti mūsų šunį, o dar prieš valandą gėrėjausi, kaip antis į krantą varėsi savo devynis ančiukus (Lina suskaičiavo), ką tik išsiritusius ir vos apsiplunksnavusius. Kaime tampu liudininku, kaip kone kas pusvalandį keičiasi gamta, ypač akivaizdu tai pavasarį. O naktį visos žvaigždės – mano! Ir tokią savo stebėtojo būseną vadinu didžiausia gyvenimo laime. Ir žmonės čia kitokie nei mieste: vienas kaimynas, vardu Dalius, kuris visada savo traktoriumi nušienauja mūsų Teletabių kalniuką, sako, kad derlius jam labai svarbu, bet dar svarbiau, kad aplinkui būtų gražu. O kitas kaimynas, vardu Vaidas, kai tik Verbliūdo ežere sužvejoja žuvies, visada dosniai dalijasi. Taigi čia viskas viename: ir grožis, ir gėris.

Kai savo vienkiemyje buvote įnikęs į būsimos „Žaislų“ parodos personažus, vasario 24-ąją Rusijos karinės oro pajėgos brutaliai atakavo Ukrainą. Nuo tos dienos parodos pavadinimas keitė prasmę: „Žaislai ir karas“. Ekspozicijoje atsirado pelenų ir švino atspalvių…

Šokas. Liūdesys. Bet labiausiai mane apėmė pyktis. Matyt, išgyvenau panašiai kaip ir patys ukrainiečiai: užvaldė ne liūdesys, o įtūžis. Būtent įtūžis tapo įkvepiančia varomąja jėga, kuri neleido ir iki šiol neleidžia ukrainiečiams parklupti ir nusižeminti. Nuo pirmos dienos seku karo įvykius, klausausi išmintingų Ukrainos ekspertų komentarų, stebiu reportažus. Ir visoje šioje baisybėje atrandu begalę gražių dalykų, kurie mane sujaudina iki ašarų. Ne žiaurūs vaizdai jas išspaudžia, o kilnūs žmonių poelgiai, tiesiog – žmonių gerumas. Jaudina kasdien konkrečiais darbais pasireiškiantis žmonių humanizmas, jaudina tai, kad apskritai to humanizmo esama kur kas daugiau, nei galėjau tikėtis ir įsivaizduoti. 

Iš pradžių užsibrėžiau tikslą – nuomotis autobusiuką ir lėkti prie Lenkijos ir Ukrainos pasienio vežti nuo karo bėgančių žmonių. Draugai nugesino mano entuziazmą, sako, vienas ten, toje sumaištyje, paskęsti, juk viskas daroma organizuotai. Taigi vėl grįžau į savo dirbtuvę ir, regis, pačios rankos kūrė nebe žaislus, o karą. Pirmiausia norėjau nužudyti Putiną – taigi ir pirmas kūrinys karo tema – ietimis žudomas Putinas. Paskui sukūriau skulptūrą, vaizduojančią Juditą, pamynusią priešo galvą, ir paskelbiau feisbuke aukcioną. Už penkis tūkstančius eurų įsigijo Ukrainos verslininkai, o už šiuos pinigus buvo nupirktas termovizorius, kuriuo netrukus buvo aptiktas priešo tankas. Aptiktas ir susprogdintas. Ar yra prasmė kurti tokiu nevilties periodu? Prisiminiau, atrodo, Czesławo Miłoszo mintį apie tai, kad net ir artėjant pasaulio pabaigai, mes turime nepaliauti sodinę sodus.  

Jau ne vienus metus garsėjate iliustruodamas lietuvių liaudies pasakas. Ne vienoje jų koks nors herojus eina laimės ieškoti: kelyje padeda tai vienam į nelaimę papuolusiam, tai kitam, o kai patį prispiria bėdos, tada sulekia anieji ir pribaigia blogį…

Nieko nėra gyvenimiškiau ir realistiškiau už pasakas. Esu įsitikinęs, kad mūsų parama Ukrainai, kiekvienas paaukotas centas, kiekvienas priglaustas žmogus nebus užmirštas garbingos ukrainiečių tautos. Ir jei, neduokdie, kada į nelaimę patektume mes, tikiu, kad sunkiausią minutę ukrainiečiai būtų pirmieji, kurie ateitų į pagalbą. 

O pasakos… Jos turi velniškai stiprią magišką trauką. Girdėtos vaikystėje, skaitytos jaunystėje, sekamos anūkams senatvėje, – kad ir kokie būtų pavidalai – popierinės knygos, kompiuterio ekrano, – visada jos mums atrakina tuos pačius mąstymo kodus ir tą pačią kalbą, kuria vieni su kitais susišnekame ir vieni kitus suprantame. Tėvas (šviesaus atminimo žurnalistas Zeferinas Jonutis. – Aut. past.) pasakodavo savo paties sukurtas istorijas, kartais galbūt net kuriamas ekspromtu. O knygomis leidžiamos pasakos man visada atrodė pernelyg sakralus dalykas, prie kurio būdavo savotiškai nedrąsu net liestis. Bet kai prieš kurį laiką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidėjas Gytis Vaškelis pasiūlė iliustruoti, prisiliečiau. Negana to – jaučiausi taip, tarsi būtų išsipildžiusi mano viso gyvenimo svajonė. Svajonė, kurios net nedrįsdavau svajoti. 

Pasakas priimu besąlygiškai: su jomis niekada nesinori ginčytis – jos tiesiog yra, jas įsileidžiu kaip šventą tiesą. O jei iliustruoju kokią nors autorinę knygą, tada šios turinys neretai išprovokuoja visokių apmąstymų, vidinių diskusijų, kelia prieštaravimų… Jau yra išleistos trys mano iliustruotos lietuvių liaudies pasakų knygos, ant stalo guli ketvirta – Gyvulinės pasakos. Pradėjau skaityti (kai kurių žodžių reikšmę suprantu tik iš konteksto), piešti eskizus ir pats nepajutau, kaip atsirado visa galerija būtybių su žmogaus kūnu, su kelnėmis ir sijonais, bet su gyvulių galvomis. 

Devynioliktus metus, kiekvieną gegužę, galerija „Meno niša“ pavasarį pažymi jūsų paroda. O jus patį šis faktas charakterizuoja, kaip tam tikru ciklu keliaujantį menininką, ištikimą tai pačiai galerijai.

Nesame pasirašę jokių sutarčių bei kitokių teisinių dokumentų. Žodinis kvietimas, tiksliau – kasmetis priminimas, kad gegužę būsiu laukiamas galerijoje, man labai malonus ir įpareigojantis. Matydamas, kiek daug aplinkui jaunų, veržlių ir madingas tendencijas mene įkūnijančių dailininkų, vis pagalvoju, kad gal manęs jau nebepakvies, bet taip nenutinka. Ir už tai esu dėkingas. Tai – puiki galimybė ir savęs nepamiršti, ir kad kiti manęs nepamirštų. Nesu iš tų, kurie patys moka ieškotis galerijų, kita vertus, nelabai žinočiau, ir ko ieškotis, nes pats į parodas nevaikštau. Tiesa, iki koronaviruso pandemijos kasmet turėdavau po dvi parodas Danijoje, dabar ten kol kas pauzė. O ciklas ir ritmas, kai žinau, kad jau nuo Kalėdų vis daugiau ir daugiau valandų praleisiu dirbtuvėje, nuteikia kūrybiškai. Net ir karo Ukrainoje sąlygomis. Žaislai ir karas: kraupu, kai pirmieji pavirsta antrojo įrankiais. Gal todėl augindamas savo vaikus niekada nepirkau žaislinių ginklų.

Kas meno pasaulyje šiandien mane labiausiai jaudina ar įkvepia, negalėčiau atsakyti. Galbūt daug ko nesuprantu, galbūt daug kas prasilenkia su mano estetinėmis vertybėmis. Žinau tik tai, kad nejaudina nei Marinos Abramovič kūryba, nei lipnia juosta prie sienos priklijuotas bananas (italų menininko Maurizio Cattelano kūrinys „Comedian“ („Komikas“). – Aut. past.). Tačiau visada estetinį susižavėjimą kelia viduramžių tapyba ir liaudies menas. Taip, man labai gražu japonų dailininkės Yayoi Kusamos taškučių tapyba, bet pažiūrėjai kartą, du, na, tris – ir jau gana. Jei ir kritiškai žvelgčiau į jaunuosius savo kolegas, tai daryčiau ne dėl jų darbų, o dėl to, kad daugelis jaunos kartos menininkų neskaito knygų. Ši spraga – žodyno, vaizduotės – yra tiesiog nepaslepiama. Sunku pasakyti, kas būčiau, kaip gyvenčiau, jei negalėčiau skaityti knygų.