Tęsdami pokalbį su menininkais apie kūrybą ir kūrybinius procesus, pakalbinome garsią tapytoją Moniką Furmaną. Veikli kūrėja ir meno daktarė savo studiją yra įkūrusi namų garaže, tad, atrodytų, buvimas namie jai nebuvo didelis pokytis. Tačiau, pasak Monikos, karantinavimasis jos kūrybą smarkiai paveikė.

Monika Furmana rudenį pristatė jau penkioliktąją solinę parodą, kurioje vietą rado ir  monumentalaus, 5 metrų dydžio, darbai. Pagrindinė M.Furmanos kūrybos tema – moteris ir jos kūnas, kurį ji provokatyviai ir drąsiai dekonstruoja, keičia tapatybę. Kūrėja žavisi besitrinančiomis ribomis ir kontrastais, kurie sukrečia bei tuo pačiu žadina. Menininkės dekonstrukcijos tampa aktualios ir Lietuvą bei pasaulį krečiančio Covid-19 viruso metu. Žmonių realybė šiuo metu provokuojama ir dekonstruojama pasikeitusių ribų tarp asmeninio ir privataus gyvenimo.

– Monika, papasakokite apie savo kūrybinę studiją

Studiją įsikūriau savo trijų automobilių garažo patalpose. Ten įsirengiau tris tapymui skirtas vietas. Tamsi, drėgna belangė virto itin šviesia, šilta sausa kūrybos oaze. Kiek pergyvenau dėl to, kad nematysiu dienos šviesos ir vaizdo už lango, bet, pasirodo, nei karto to nepasigedau. Pagrindiniu „langu“ į pasaulį man, kaip ir daugumai šiuolaikinių žmonių yra kompiuteris ir telefonas.

Monikos Furmanos trumpas video turas po jos studiją:

– Kaip vyksta kūrybinis procesas izoliacijos metu? 

Skaičiuojame trečią karantino savaitę ir jau šios nepaprastos situacijos pradžioje buvau tikra, kad laikausi puikiai, ramiai; gal niekas net nepasikeitė mano gyvenime. Tačiau tapyba parodė, kad klydau. Kadangi kūryba man yra kaip lakmuso popierėlis – jis atskleidė didelį nerimą ir spaudimą ne tik buitine, bet ir mentaline prasme. Per tris karantino savaites gimė trys, manyčiau, stiprūs tapybos darbai. Manau, tai lėmė mano keista ir nerami būsena, tarytum balansavimas tarp kelių pasaulių.

– Kaip išlikti kūrybišku, kai esi apribotas galimybėmis? Kokią įtaką tai turi kūrybai, jos plėtojimui?

 Po keleto ypatingai sunkių mano gyvenimo etapų supratau, kad kūryba kritinėse situacijose mano atveju tik suintensyvėja. Tikiu, kad darbai taip pat tampa paveikesni. Dėl to vadinu savo duotybę ir rojumi, ir pragaru. Kuo labiau kenti, tuo geriau kuriasi, o komfortinėse situacijose atvirkščiai – apsnūsti, pradedi svarstyti būtus ir nebūtus prasmės klausimus.

– Šiuo metu turbūt mes visi turime daugybę laiko apmąstymams, ateities planų kūrimui. Kokios mintys sukasi jūsų galvoje? 

 Žinoma, būtų labai įdomu, jei pandemija kūryboje atsiskleistų kažkokiais naujais, netikėtais rakursais. Tačiau jei taip ir nutiktų, aš tai pastebėčiau paskutinė. Sunkiai gebu apibendrinti ar kritiškai žvelgti į savo paveikslus, tai geriau pamato ir nusako aplinkiniai. Mano stichija yra procesas.

– Jūsų pamąstymai, kaip ši pandemija pakeis meno pasaulį? 

Neabejoju, kad pandemija įkvėps naujų kūrinių, gal ir šedevrų visose meno medijose. Tikiu, kad ir pati žmonija, bei kiekvienas asmeniškai persvarstys savo vertybių skalę. Tai sunkus etapas, išėjimas iš komforto zonos, bet tuo pačiu ir nepakartojama proga atradimams. Daugiausiai per šias dienas, žinoma, sužinosime apie save pačius tai, ko nežinoję. Norėčiau po visko mintimis patapšnot sau per petį – well done…

– Kuris jūsų darbas geriausiai atspindi dabartines nuotaikas? 

Turbūt pastarosiomis savaitėmis gimę du „kokonai“ geriausiai atspindi šiandienos būsenas.

Tikiu, kad po visko žmonėms išdygtų sparnai.

– Ačiū už pokalbį!