Tęsdami pokalbį su menininkais apie jų kūrybą ir kūrybinę aplinką, pakalbinome Belgijoje gyvenantį ir kuriantį jaunąjį menininką Paulių Šliaupą. Pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sulaukęs kūrėjas,  karantino metu neplanuotai iš Gento persikėlė gyventi į nedidelį Belgijos kaimą, ir ten visą energiją skiria video darbų kūrimui.

Paulius Šliaupa – Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros magistrantas, labiausiai išgarsęs savo abstrakčia tapyba, kurioje jis gilinasi į tai, kaip mus įtraukia kasdienės situacijos, šviesa, garsai, medžiagos, paviršiai ir erdvės.  Jaunojo menininko kūriniai sėkmingai buvo pristatyti tarptautinėse meno mugėse Paryžiuje, Budapešte, Berlyne, Vilniuje, Kelne. Pastaraisiais metais Paulius Šliaupa į tapybą prijungė ir video meną, kasdien intuityviai dokumentuodamas akimirkas, vaizdo kamerą ir diktofoną paversdamas dar viena menininko jusle. 

– Pauliau, papasakokite apie savo studiją, kur ji randasi? 

Kadangi šiuo metu dalyvauju HISK meno rezidencijoje (Hoger Instituut voor Schone Kunsten) Gento mieste, Belgijoje, mano studija randasi ten. Rezidencijos pastatas masyvus ir pastatytas kaip tvirtovė. Anksčiau pastatų kompleksas buvo naudojamas kareivinėms, todėl studijose gausu įdomių architektūrinių elementų, kurie primena apie buvusią paskirtį. Dabar du apatiniai aukštai priklauso kariuomenei, o du viršutiniai – menininkams. 

Pirmų metų rezidentai turi asmenines studijas viršutiniame aukšte. Patalpos erdvios ir galime jas įsirengti kaip tik norime. Turime medžio ir metalo dirbtuves, autobusiuką transportui, video montavimo kambarį, šalia yra virtuvė, kurioje gaminamės valgyti ir bendraujame. Savo studijoje perdažiau grindis; pastačiau dvi sienas; stoglangį, lubas, bei lempas uždengiau popieriumi ir agroplėvele, kad sušvelninti šviesą; langą apipyniau karštų klijų gijomis kaip interjero detalę. 

Paskelbus karantiną, savaitę dar galėjome dirbti studijose. Dabar, sugriežtinus sąlygas, įeiti galime tik su specialiu leidimu. Todėl, pakvietus menininkei draugei Elia Claessen, persikėliau gyventi į nedidelį Belgijos kaimą Huldenberg. Čia turiu savo darbo vietą – stalą antrame aukšte, kur montuoju naujus video darbus, bei rašau tekstus. 

– Karantinuojatės Belgijoje, toli nuo namų. Kodėl pasirinkote ten likti ir kaip dauguma, negrįžti į Lietuvą?

Karantinas prasidėjo iš lėto ir augo su dideliu pagreičiu. Pradžioje atrodė, jog galėsiu grįžti namo ir Velykas praleisti kartu su šeima, jau turėjau lėktuvo bilietus. Bėgant laikui šis variantas pasirodė ne vien sudėtingas, brangus, bet ir pavojingas, kad nežinodamas neapkrėsčiau senelių ir tėvų. Todėl nusprendžiau likti Belgijoje, prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir kurti gamtoje, kol rezidencija vėl ims veikti. Nenorėjau per daug nutolti nuo HISK, nes institucija vėl gali greitai atverti savo duris, o kelionė į Lietuvą ir atgal brangi.  

Mąsčiau apie grįžimą į Bartelių kaimą, Varėnos rajone, savi-izoliaciją vienam ir atsiskyrėlišką kūrybą, tačiau tada gyvenčiau kaip įprastą vasarą. O dabar, būdamas čia, mokausi suprasti belgišką gyvenimo būdą, bei iš naujo atrasti meną, prisitaikyti, mokytis olandų kalbos. Čia šviečia karšta pavasario saulė, gera stebėti pavasarį ir šviesą, klausytis keistų fazanų garsų miške.

– Ką šiuo metu kuriate savo studijoje? 

Šiuo metu daugiau nei pusė darbo vyksta laukuose ir miške. Didžiąją dienos dalį praleidžiu gamtoje kurdamas aplinkas bei veikėjus – medžio žmones, rodydamas anksčiau sukurtus darbus per ekranus gamtoje, bei dokumentuodamas tai, filmuodamas plaukų kamuolį riedantį per suskeldėjusią nuo sausros žemę. Šiuo metu mane itin domina akimirkos poezija, absurdas, ritualai, subtilūs judesiai. Kai dar dirbau HISK studijoje, buvau pradėjęs tapyti muses ir česnakus ant šviesdėžių, dabar visą energiją skiriu video. Vakarais su Elia aptarinėjame naujų darbų idėjas, bei ruošiamės filmavimui.

Laikini Pauliaus Šliaupos namai Belgijos Huldenberg kaime.

– Kaip vyksta kūrybinis procesas izoliacijos metu? Kaip atrodo jūsų, kaip menininko, diena? 

Ryte atsikeliu apie 8 valandą, išverdu šeimai košės, pavalgome kartu ir tada sėdu rašyti tekstų darbams, konkursams, montuoti video bei atsakinėti laiškus. Visame kūrybiniame procese man kaip tapytojui šviesa išlieka labai svarbi. Nors šiuo metu ir netapau, panaudoju įgytas tapybos žinias ir jautrumą filmuojant. 

Vidurdienį, pasiėmęs vaisių, išeinu į laukus ir klaidžioju po saulėtas pievas iki pavakarės. Grįžęs pavakarieniauju su šeima, tada einu filmuoti vienas arba kartu su Elia, jei jau turime planą, ką konkrečiai darysime. Tada, jei ne per vėlu, žiūrime filmus (keli įdomiausi paskutiniu metu matyti filmai yra „Honeyland“ ir „Tampopo“) ir keliauju miegoti. Balandžio 7-8 vidurnaktį, dokumentavau Elios performansą šviečiant super-mėnuliui Huldenberg laukuose. Pridedu kelias nuotraukas iš performanso. Švytinti pilnatis, keli debesys, paskutiniai pasaulio lėktuvai skrodžiantys tamsaus mėlio dangų, medinių figūrų šešėliai, veikėja su apsauginiu kostiumu lėtai atliekanti judesius.

Pauliaus Šliaupos refleksijos apie jo kasdienybę ir dabartinius kūrybinius ritualus:

– Kaip Belgijoje žmonės reaguoja į karantiną? Papasakokite trumpai kokia ten situacija.

Šeima, su kuria gyvenu, į karantiną reaguoja labai atsakingai – beveik nesusitinkame su kitais žmonėmis. Grįžę iš parduotuvės visus produktus nupurškiame dezinfekuojančiu skysčiu, o vaisius ir daržoves paliekame stovėti garaže keturias dienas. Gatvėse žmonės iš tolo apeina vieni kitus, laikosi ne vien fizinio, bet ir socialinio atstumo, justi nežinomybės baimė. Šalia kepyklos, gatvėje juostelėmis pažymėtos linijos kelių metrų atstumu, kur pirkėjai turi stovėti laukdami savo eilės.  Kadangi Belgija turi kelias skirtingas valdžias skirtingose šalies teritorijose, galioja skirtingos baudų sistemos už karantino pažeidimus ir įvairaus griežtumo normos.

Įdomu, jog čia karantino metu uždrausta: trise važiuoti vienoje mašinoje; skiriama milžiniška bauda už važiavimą prie jūros; užtvertos parkų stovėjimo aikštelės; apvynioti suoliukai mieste; uždarytos skirtingos miško erdvės, tam kad išvengti žmonių susibūrimų ir piknikų; žmonės itin skatinami keliauti dviračiais, o ne mašinomis; kalbama, jog karantiną ruošiamasi pratęsti iki gegužės 3 dienos.

– Kaip išlikti kūrybišku, kai esi apribotas galimybėmis? Kokią įtaką tai turi kūrybai, jos plėtojimui? 

Viena pirmų gyvenimo pamokų, kurių mane išmokė tapyba – nebandyti paveikslo ir gyvenimo priversti paklusti kūrėjo norams. Šį principą stengiuosi pritaikyti ir kūryboje, ir gyvenime – iš tolo stebėti, kaip keičiasi atvaizdai bei pasaulis, ir stengtis prie jo pritapti, rasti savo kelią, bei pajutus pokyčius, švelniai prie jų prisidėti ir sekti eigą niekad neprarandant savo tikslo – kurti. 

 Taigi, dabar, nors ir neliko begalės išorinių kūrybinių galimybių, kurias turėjau prieš mėnesį  – erdvios studijos, daug įdomių paskaitų, įspūdingų parodų, eksperimentinio kino seansų KASK meno akademijoje, vizituojančių lektorių, ekskursijų po Belgiją ir Olandiją ir t.t., tačiau išėjau į plačius laukus, džiaugiuosi karšta saule, glaudesniu ryšiu su žmonėmis ir gamta, susikaupimu, iššūkiu atrasti save iš naujo. Įdomu, jog dabartinė situacija provokuoja vidinį judesį – intenciją susikurti tokią erdvę aplink save, kurioje jauti stimuliaciją kūrybai. 

– Šiuo metu turbūt mes visi turime daugybę laiko apmąstymams, ateities planų kūrimui. Kokios mintys sukasi jūsų galvoje? 

Stengiuosi nieko nesitikėti ir planų nekuriu, nes jie užgožia kasdienybę ir verčia bėgti nuo dabarties. Bandau vaikščioti plačiai atmerktomis akimis ir ištemptomis ausis, kad jausčiau aplinką. Didžiausios svajonės dabar – kaip po ilgo rytinio rašymo gulėsiu pamiškėje ant žolės, o vakare filmuosiu naują video.

– Ar ši pasaulinė pandemija pasuks jūsų kūrybą, jos turinį ar planus kita linkme? 

Anksčiau visur aplink save ieškojau atvaizdų, erdvių, garsų, kurie atliepdavo tai, ką jaučiu viduje. Pandemija paskatino mane patį konstruoti erdves ir situacijas, kuriose galėčiau kurti. Iki didžiųjų pokyčių filmuodavau sapniškas aplinkas, vaizdus, kurie plaukdavo vienas iš kito. 

Dabartinė situacija mane privertė atsukti kamerą į save – kūrėją ir imti stebėti kaip ir kodėl kyla mane dominę vaizdinai, gal nereikia apkeliauti pasaulio, kad rasti juos? Gal galiu vaizdus sukurti čia pat? Gal mane dominusios situacijos visada glūdėjo manyje? Kaip rašė Goethe: „Jei saulėta nebūtų akis, ar ji saulę regėti galėtų?“

 Taip pat tapo įdomu naujai eksperimentuoti su vaizdo naratyvu, kai atsiranda veikėjas. Anksčiau mano kūryboje niekados nebuvo svarbus vienas konkretus personažas, dabar tai pasikeitė. Dokumentuoju Elios performansus, filmuoju savo plaukų kamuolį įvairiose aplinkose. Visi anksčiau kurti planai sugriuvo ar pasikeitė – kelionė filmuoti Maroke, vasaros rezidencija, parodos, HISK programa, meninės dirbtuvės, tačiau tai nėra blogai. Įdomu, kaip viskas pakis, turbūt išliks tik būtiniausi dalykai. Šiuo metu HISK paskaitos, susitikimai ir prezentacijos persikėlė į virtualią ZOOM platformą, todėl darbai vyksta toliau ir nėra laiko tinginiauti.

– Jūsų pamąstymai, kaip ši pandemija pakeis meno pasaulį? 

Manau, jog rudenį išvysime begalę naujų ir įdomių eksperimentinių meno darbų. Tikiu, jog dauguma menininkų bus išprovokuoti atrasti netradicinius sprendimus kaip prisitaikyti prie dabartinės situacijos ir kurti iš medžiagų, kurias jie jau turi. Tai padės išsilaisvinti nuo įpročių, bei atrasti naujas, anksčiau nepastebėtas galimybes. 

 Manau, jog darbai, kuriuos išvysime, alsuos vaizduote, sutelktumu, bei savasties apmąstymu pasaulyje. Dauguma renginių atšaukta, todėl parodos keliasi į internetą. HISK taip pat siūlė reziduojantiems menininkams surengti virtualias atvirų studijų dienas vietoje įprastų – fizinių. Šįkart nubalsavome prieš, bet manau, jog menas, bei meninės akcijos ir toliau sparčiai kelsis į internetą, ir pavyzdžių kaip Jeano-Luco Godardo paskaita „Instagram“ platformoje daugės. 

– Kuris jūsų darbas geriausiai atspindi dabartines nuotaikas? 

 Šiuo metu kuriu naują video, pridedu jo ištrauką:

Šis darbas nėra baigtas ir dar neturi galutinio pavadinimo, tačiau, manau, jog dabartiniame kontekste svarbu jį parodyti. Video atsirado po ilgų diskusijų su Elia. Apsirengusi švelnų, savo sukurtą apsauginį kostiumą, ji atlieka lėtus judesius laukuose, tarp mano sukurtų medinių žmogeliukų, judėdama palei horizonto liniją. 

Muziką toliau plėtoja kompozitorė Suzan Peeters su kuria jau bendradarbiavau prie kelių projektų. Kurdamas šį darbą galvojau apie gamtos ir  kultūros santykį, simbiozę su aplinka, sulėtėjimą, ateitį, atskirtį, pažeidžiamumą, šakų piešinius erdvėje. Kūrinyje atrodo, jog veikėja liko viena ir bando atkurti alternatyvų pasaulį, kurį pažinojo anksčiau, pasitelkdama įvairius ritualus. Taip pat galite peržiūrėti mano video kanalą, jame įkėliau daugumą savo naujų kūrinių. 

– Ačiū už pokalbį!