Interviu autorė – Rasa Barčaitė
Tęsdami pokalbių su menininkais ciklą apie jų kūrybą ir kūrybinę aplinką, pristatome jau šeštąjį menininką, tapytoją Konstantiną Gaitanži. Intensyviai studentams meną dėstantis kūrėjas nuobodžiauti laiko neturi, nors karantinas ir nutraukė didelį dalį jo meninių projektų.
Menininkas Konstantinas Gaitanži baigė tapybos magistrą Vilniaus dailės akademijoje, įgijo meno daktaro laipsnį, yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. K. Gaitanži yra surengęs 7 personalines parodas, dalyvavęs daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo kūriniai galerijos „Meno Niša“ buvo pristatyti tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse.
Kūrybinėje pradžioje K.Gaitanži paveikslai buvo įtakoti pop meno bei japonų „superflat“ judėjimo, vėliau stilistika keitėsi link monochrominės, daugiasluoksnės tapybos. 2013 metais kūrėjas tapo vienu iš devynių Rytų Europos menininkų, pirmą kartą reprezentavusių regiono meną Hong Kongo meno festivalyje.
Interviu metu K.Gaitanži papasakojo apie savo dabartinę kasdienybę ir kūrybinius procesus bei skaitytojams pristato savo tapybos ir skaitmeninės grafikos darbus iš praėjusiais metais vykusios projektinės parodos „Monstruarium“.
– Konstantinai, kaip šiomis savaitėmis atrodo jūsų diena?
– Didesnę dalį dienos užsiimu darbais, susijusiais su dėstymu, dirbu dvejose aukštosiose mokymosi įstaigose. Iš savo studentų gaunu įvairiausių laiškų, į juos atsakau, tvarkau administracinius reikalus, dėstau video paskaitas, joms ruošiuosi. Tad nėra taip, kad neturėčiau ką veikti.
Kadangi dėstau per dvi įstaigas, mano mokomų dalykų diapazonas platus. Nemažai dirbu ties teoriniais klausimais, susijusiais su dėstymu, kaip kad XIX-XX a. dizaino istorija, skaitmeninių medijų istorija meno kontekste. Daugelis labai džiaugiasi šiuo karantinu, nes gali skaityti knygas, žiūrėti serialus, o aš, tai tiesą sakant, tokios prabangos neturiu.
K.Gaitanži video formatu siunčiamas pasakojimas apie jo dabartinę kasdienybę:
– O kūryba?
– Dėl tapybos, deja… Karantinas nutraukė mano didelį projektą „Nakties Sargyba/She’s like a Rainbow“, kuris lyg ir artėjo iki pabaigos. Tai yra projektas, reflektuojantis mano, kaip kario, dalyvaujančio pratybose, patirtį; atspindintis tam tikrą psichodelinę patirtį, kurią aš įgijau nuo nuovargio, miego trūkumo, šalčio ir karščio. Šio projekto penki dideli paveikslai, iš principo, yra pabaigti. Dar buvo planuoti keli mažesnio formato darbai, kaip fragmentai, kurių aš, deja, nenutapiau, nes neturiu galimybės nusipirkti drobių ar dažų, tuo labiau patekti į savo dirbtuves.
– Gal galite plačiau papasakoti, kaip atrodydavo jūsų kūrybinė diena? Ar ją planuodavote, ar idėjos ateidavo spontaniškai?
– Tapau, kuomet tam turiu tam laiko. Tarp paskaitų ir kitokių skubių darbų galėjau skirti tam tikrą laiką kūrybai. Laiką kūrybai planuodavau, nes nepasitikiu įkvėpimais ar spontaniškomis idėjomis. Jei nedirbsi nuolatos, rezultatas bus menkas.
– Iš kur semiatės įkvėpimo/minčių/idėjų kūrybai?
– Įvairiai – tiek iš savo asmeninių išgyvenimų, tiek iš kultūros reiškinių interpretavimo. Taip sakant, pirminiai ir antriniai šaltiniai. Dažnai tai seni laikraščiai, žurnalai, plokštelių viršeliai, knygų iliustracijos. Kažkas pamatyto internete. Prisiminimai apie matytus vaizdus, filmus, skaitytas knygas.
– Kaip išlikti kūrybišku, kai esi apribotas galimybėmis? Kokią įtaką tai turi kūrybai, jos plėtojimui?
– Karantino sąlygomis esu nuolat užimtas, darbo padaugėjo kelis kartus. Pernelyg pavargstu, kad šiomis savaitėmis skirčiau laiko kūrybai. Matyt, reikės laiko, kol viskas susigulės galvoje, tam tikro atstumo.
– Ar pandemija pakeis meno pasaulį?
– Bet kuri krizė yra didelių galimybių laikas. Tam tikra prasme, sprogsta visi burbulai. Meno pasaulyje turime daug burbulų, tiek Lietuvos kontekste, tiek ir pasaulio. Ir manau, tie burbulai labai gražiai sprogs ir ves prie to, kad galbūt po šitos krizės pabaigos, labai norėčiau tikėti, turėsime sveikesnę meno rinką, kurioje bus labiau vertinamas geras menas. To ir linkiu tiek sau, tiek pasauliui.
– Ačiū už pokalbį!
Video turų ir straipsnių po menininkų studijas projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba; rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė
