Interviu autorė – Rasa Barčaitė

„Savo mene bandau ieškoti bendražmogiškų svertų, kurie leistų kiek įmanoma įvairiems žmonėms gyventi draugiškai ir taikiai“, – teigia praėjusią savaitę sostinės galerijoje „Meno niša“ parodą „Riba ir paribiai“ atidaręs Vokietijoje gyvenantis skulptoriaus Kęstutis Svirnelis.  

Objektų ir skulptūrų paroda „Riba ir paribiai“ – jau penkioliktoji K. Svirnelio asmeninė paroda. Garsus kinetinių objektų kūrėjas K. Svirnelis po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje magistro laipsnį įgijo Vokietijoje, Štutgarte, kur gyvena beveik dvidešimt metų. Kinetinius, judančius interaktyvius objektus, instaliacijas kuriantis menininkas analizuoja kapitalizmo, vartotojiškumo, liberalizmo, demokratijos, žmogaus ir jo vaidmens sistemoje temas.

Interviu metu K. Svirnelis papasakojo apie dabartines nuotaikas, parodos „Riba ir paribiai“ koncepciją ir gyvenimą Vokietijoje. 

Kęstuti, tavo paroda „Riba ir paribiai“ duris atvėrė labai sudėtingu Ukrainos žmonėms metu, tik prasidėjus karui tarp Rusijos ir Ukrainos. Kokios mintys sukasi tavo galvoje šiuo metu?

Karas yra baisus dalykas, nes bombos sprogdamos nesirenka nei religijos, nei lyties, nei seno, nei jauno. Mus apima beviltiškumo jausmas ir tokiu momentu reikia išlikti racionaliems, nepulti į isteriją, žiūrėti, ką galima geriausiai iš šitos situacijos padaryti. Gyvename tarp Rytų ir Vakarų, kurių siena jau daugelį metų stumdosi pirmyn atgal. Į kurią pusę ta siena dabar pasistums ir kokia kaina, bus matyti. Lieka tikėtis, kad visa tai greitai baigsis.

Kaip į šią situaciją reaguoja Vokietijos žmonės? Kaip menininkai gali prisidėti prie pagalbos? 

Manau, į šią situaciją visi normalūs žmonės žiūri vienodai: nereikia karo, reikia viską  spręsti taikiai.  Kaip menininkai gali prisidėti prie pagalbos? Viskuo: pinigais, darbais, gali priglausti pas save žmones iš Ukrainos. O dar svarbiau – trukdyti kilti karui. Tai reiškia – kritinėse situacijose būti aktyviems ir daryti spaudimą politikams. 

Jau beveik 20 metų gyveni ir kuri Vokietijoje, tavo namai – Štutgarto miestas. Kokie keliai ten tave nuvedė? 

2000 metais laimėjau studentų Meno dienų prizą 3 mėnesiams nuvažiuoti į  valstybinę dailės akademiją Štutgarte, ten gavau apgyvendinimą ir stipendiją. Tuo metu Štutgartas manęs kaip miestas nesužavėjo, bet  patiko dailės akademijos suteikiamos galimybės ir miesto kultūrinės institucijos. Dabar, žinoma, gali bet kada pigiai nuskristi į bet kurią Europos šalį, pamatyti Luvrą ar kitus garsius muziejus, bet prieš 20 metų keliauti buvo daug sudėtingiau, reikėjo vizų, nebuvo pinigų. Tuomet pamačiau galimybę Vokietijoje būti, mokytis šalia garsių menininkų, meno kūrinių ir turėti pačiam geras galimybes kurti menus. Baigęs skulptūros bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, įstojau į Valstybinę Štutgarto meno ir dizaino akademiją ir taip pasilikau ten, įgijau magistro laipsnį. 


Kuo skiriasi menininko gyvenimas Vokietijoje ir Lietuvoje? 

Menininko gyvenimas Lietuvoje ir Vokietijoje niekuo nesiskiria. Gal dauguma mano kitaip, bet Vokietijoje menininkui taip pat nėra labai lengva. Skiriasi nebent tuo, kad bendras socialinis, finansinis lygis Vokietijoje yra aukštesnis ir tu atitinkamai esi tas pats vargšas menininkas, bet aukštesnio lygio nei Lietuvoje. Žinoma, Vokietijoje yra daug daugiau galimybių pretenduoti į įvairias stipendijas, projektus etc. Tačiau tai normalu, nes Lietuva turi 3 milijonus, o Vokietija beveik 84 milijonus gyventojų. Tad visko Vokietijoje ir yra daugiau.

Esi dzūkas, kilęs iš Zervynų kaimo Varėnos rajone. Neneigi ir savo švabiškos vokiečių kultūros įtakos. Kaip šios skirtingos kultūros paveikė tave kaip asmenybę ir menininką? 

Stengiuosi iš savo aplinkos, praeities ir dabarties imti geriausius dalykus ir su jais gyventi. Natūralu, kad skirtingos aplinkos veikia, perimi jų kultūrą.  Vokietijoje yra labai stiprus pilietiškumo jausmas, išmokau žinoti, kad esu visuomenės dalis. Žinoma, Lietuvoje, kai griuvo Sovietų Sąjunga, buvo pilietiškumo ir patriotizmo pliūpsnis, bet jis greitai virto į individualų trumpalaikį turbokapitalizmą. Štutgarto akademijos sistema buvo visai kita – mokaisi, bet negauni diplomo. Sako, kam reikalingas menininkui diplomas, turi kurti meną. Studijuoji, vadinasi, iškart gebi kurti meną, nors nesimokei nei piešimo, nei kompozicijos, nei skulptūros. Daugiau diskutuojama nei dirbama. Kalbama, kaip menininkui karjerą daryti, kaip savo meną pateikti. O Lietuvoje išmokau tradicinės skulptūros, akademinės formos, perspektyvos supratimo. Dabar esu abiejų sistemų paveiktas.

Papasakok plačiau apie savo  parodą „Riba ir paribiai“.

Kalbant apie patį žodį „riba“ man įdomu, kur aš tą ribą matau, kas tai yra? Kas yra ribos paribiai? Ir kalbu ne tik apie tai, kad valstybinės sienos turi ribą ir paribius – sieną, pasienio zoną, bet ir psichologinius momentus, fiziologinius, fizikinius procesus. 

Pagaliau, visas pasaulis padarytas iš vienos į kitą pereinančias būsenas. Sakykime, vanduo yra kietos, skystos ir dujinės formos. Kada ta riba tarp būsenų atsiranda, kada vanduo iš vienos būsenos pereina į kitą? Kaip pavyzdys gali būti ir psichologinis momentas, kai iš džiaugsmo pereiname į liūdesį, iš liūdesio – į pasibaisėjimą.

Tačiau mano paroda „Riba ir paribiai“ nėra tyrimas nustatyti, kas yra riba ar neriba. Tai mano vizualios kalbos išraiška, kuri neapibrėžia konkrečių idėjų ar  išraiškos formų. Parodoje lankytojas mato labai aiškų objektą, bet nežino, kas tai konkrečiai yra, ką tai gali reikšti. Gal tas, o gal tas? Lankytojui paliekama pačiam  nuspręsti, kas tai yra. Kuo įvairesnių interpretacijų kils lankytojui, tuo labiau pasisekęs yra kūrinys.

 

Kokia tau pačiam yra riba tarp to, kas galima, ir tarp to, kas negalima, tarp grožio ir šlykštumo? Kaip laviruoji savo ribų paribiais?

Riba yra kintanti būsena. Žmonės gyvena savo gyvenimą, gimsta maži, miršta seni. Jei tai normalus gyvenimas, jo tėkmėje keičiasi ir ribos, kas galima, kas negalima. Kai žinai daugiau, patiri daugiau, daugiau esi matęs gyvenimo, tuomet ir pats gėrio, grožio supratimas kinta. Pavyzdžiui, pjaunami mėsai gyvuliai. Jei nesi to matęs, visą laiką valgei mėsą iš pakuočių ir pirmą kartą pamatai, kaip nužudomas gyvūnas, tau pasidarys šlykštu. Bet jei užaugai su tuo, tau nėra šlykštu. Tad kontekstas labai svarbu. Kaip ir pas mane. Esu kilęs  iš neturtingo, miškais apsupto kaimo, dabar sėdžiu Vokietijoje, kur esu atsivežęs visai kitokios kaimiškos patirties. Tad ir tame pačiame mieste kai kurie dalykai man iš pradžių  buvo šlykštūs, paskui  susigyveni, tai pasidaro norma.

 

Tavo kūryboje labai ryškus komercijos, kapitalizmo, socialinės nelygybės stebėjimas ir smerkimas. Ar šias idėjas taip pat išreiški savo gyvenime?

Idėjas reikia reikšti darbais, o ne teorija. Stengiuosi gyventi socialų, žmogišką gyvenimą, kuriame bandau suprasti, kokioje situacijoje esu ir kaip į tą situaciją reaguoti. Stebiu, smerkiu ir kritikuoju nesąžiningą komerciją, kapitalizmą, socialinę nelygybę. Kodėl vienos valstybės, užėmusios visą pasaulį, daro, ką nori ir joms niekas neatsitinka, o kitos, bandydamos pakelti galvą, gauna taip, kad jų nebelieka? Kaip Amerika sunaikino Iraką, Libiją, taip pat dabar Rusija puola Ukrainą.

Savo mene bandau ieškoti bendražmogiškų svertų, kurie leistų kiek įmanoma įvairiems žmonėms gyventi draugiškai, taikiai. Ir visų pirma tai yra bandymas suprasti, kas aš esu, kas yra visa aplink mane esanti sistema. 

Esi kinetinio meno kūrėjas, tavo instaliacijos, skulptūros juda, kruta, leidžia garsus, savo netikėtais veiksmais žiūrovą išgąsdina, prajuokina ir priverčia susimąstyti. Kartu šie judėjimai slepia ir dideles socialines, politines ar moralines problemas. Kodėl pasirinkai būtent kinetinę meno formą?

Nesirinkau kinetinio meno, turbūt jis mane pasirinko. Pradžioje po porą tokių kūrinių padariau, patiko, veikė, ir taip toliau darau.  Kinetika, judesys yra papildomas elementas skulptūroje ar objekte, kuris sustiprina mano darbus. Dažnai būna, kai dalyvauju grupinėje parodoje, man duodama prasta vieta kokiame nors rūsyje ar tamsoje. Manęs ir klausia, ar tiks? Ir man tinka, nes skulptūros judesys padaro objektą gyvą. O kai šalia žmogaus yra  kažkas gyva, kažkas juda, jis iš karto pasąmonėje / sąmonėje žiūri, kas tai yra. Įdomu, kad per tą visą judesį gali padaryti skulptūrą keliančią skirtingas emocijas: nerimą, pasišlykštėjimą. Pakeiti judesio tankį, skulptūra juda greičiau,  tampa juokinga. 

 

Kokie tavo ateities planai?

Praėjusią savaitę Vokietijoje įvyko ir grupinės parodos, kurioje dalyvavau su savo objektu, atidarymas. Kita paroda šiuo metu vyksta Beblingene. Jei nori daryti menus, reikia suktis, darai ir tiek.  Jei būtų per daug, atsisakytum. 

Kalbant apie ateities planus, laikausi posakio – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Planuoju ir toliau dirbti, užsidirbti, daryti menus, kurie būtų įdomūs tiek man, tiek žiūrovams. Štutgarte turiu savo kūrybinę dirbtuvę, kitais metais ketinu surengti asmeninę parodą Lietuvoje ir Vokietijoje, taip pat nuolat ieškau, su kuo bendradarbiauti tiek Štutgarte, tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Žinoma, ir toliau domėtis pasauliu bei jį išreikšti meno forma taip, kaip esu jį supratęs. 

Ačiū už atsakymus.

 

 Galerijos rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.
Parodos partneris – Ministerium für Wissenschaft, Forschung und Kunst Baden-Württemberg.