Tęsdami pokalbių su menininkais ciklą apie jų kūrybą ir kūrybinę aplinką, pakalbinome tapytoją Gustą Jagminą. Dėl karantino sustabdęs savo intensyvų gyvenimą tarp keleto miestų, menininkas šiuo metu kuria savo mažoje namų studijoje Vilniuje. Interviu ciklas buvo publikuojamas portale Lrt.lt

Keturias personalines parodas surengusio Gusto Jagmino tapyba galerijos „Meno Niša“ sėkmingai pristatyta tarptautinėse meno mugėse. Tiek figūratyvinėse, tiek ir abstrakčiose G.Jagmino drobėse visuomet gali rasti peizažą – kaip pagrindinį ar šalutinį herojų. Pasak dailėtyrininko dr. Viktoro Liutkaus, menininkas yra geras koloristas. Tapydamas jis išgrynina formas ir priartėja prie pačios tapybos esmės. Nors menininko kūrinių pavadinimai skamba dekadentiškai ir užduoda romantizmo toną, bet kūriniai yra aktualūs šiuolaikiniame kontekste ir juose netrūksta ironijos.

Gusto Jagmino gyvenimas intensyviai pasiskirstęs tarp trijų vietų, Vilniaus, Alytaus ir  netoliese esančio Daugų miestelio. Menininkas prie savo tapybos mėgsta prisėsti netikėtai, spontaniškai, todėl ir savo studiją įsirengė tiek Dauguose, tiek Vilniuje.  Kaip pats sako, nereikia planuotis nei kelionės, nei laiko, kad patektų į dirbtuvę. Prasidėjus karantinui, menininkas pasiliko savo gyvenamojoje studijoje Vilniuje.

– Gustai, papasakokite apie savo kūrybinę studiją. Kur dirbate karantino metu?

Lig šiolei gyvenau gana dinamišką gyvenimą. Kas savaitgalį važiuodavau į mažą miestelį – Daugus, kur tapydavau ir nakvodavau keletą naktų, kaskart aplankydavau vietinį skulptorių ir tapytoją Algirdą Judicką, diskutuodavom tai prie jo, tai prie mano naujausių darbų. O pirmadienį važiuodavau į darbą dailės mokykloje Alytuje, po to tiesiai į Vilnių, kur visą savaitę dirbdavau muziejuje. Tačiau laiko tapybai visada rasdavau. Tas gyvenimas tarp dviejų miestų man tapo įprastu ritmu.

Dabar visus darbus tenka atlikti internetu, sėdint vienoje vietoje – nedideliame kambarėlyje Vilniaus Naujamiestyje, kuris buvo ir tebėra ir mano tapybos dirbtuvė. Bet pripratau po savaitės, dviejų ir prie tokio sėslaus naminio būvio. Dieną dirbu įprastus darbus internetu, vakarop tapau. 

Mano abi dirbtuvės namuose: tiek Dauguose, tiek Vilniuje. Ir man tai patinka, nes prie tapybos prieinu labai netikėtai, kai pajaučiu, kad štai reikia jau. Ir tai gali būti naktis ar ankstyvas rytas. Viskas vietoje. Nereikia planuotis nei kelionės, nei laiko, kad patekčiau į dirbtuvę.

Trumpas video turas po mano studiją Vilniuje:

– Kaip išlikti kūrybišku, kai esi apribotas galimybėmis? Kokią įtaką tai turi kūrybai, jos plėtojimui?

Dažnai tas kūrybiškumas ir kyla iš apribojimų (finansinių, fizinių, erdvės, laiko). Kūrybiškumas, kaip ieškojimas alternatyvos, kartais ir kaip pasipriešinimo būdas. Karantinas kūrybai didelės įtakos nepadarė, toliau vystau, plėtoju savo temas. Tik atsirado toks vienas įdomus aspektas: pradėjau verstis po senus eskizus, piešinius, nuotraukas, ko seniau niekad nedarydavau, tai tokiu būdu  tapyboje grįžau ir prie  senesnių dalykų, kuriuos vysčiau prieš penketą ar net dešimtį metų. 

Kūrybos procesas nepakito, tik dabar  jis  gal vis dažniau prasideda ne nuo pačios tapybos, o nuo eskizavimo, eskizų analizavimo ar net nuo minčių dėstymo raštu. 

– Kaip atrodo jūsų, kaip menininko, diena? 

Diena labai įprasta: atsikėlęs perskaitau naujienas internete, po to: kasdieniai darbai prie kompiuterio, susitikimai per „Skype“ ar „Zoom“ platformas, namų ruoša, pramaišiui su tapyba. Vakarus galiu skirti vien tapybai. Taip pat man labai svarbus ėjimas. Tik ėjimas  =  tikėjimas. Prieš karantiną per dieną nueidavau 10-20 km, dabar tenkinuosi tik 5-8 km.  Prieš miegą bent valandą – dvi skaitau  popierines knygas, kitaip ilgai neužmigčiau.

Menininkas Gustas Jagminas

– Šiuo metu turbūt mes visi turime daugybę laiko apmąstymams, ateities planų kūrimui. Kokios mintys sukasi jūsų galvoje? Ar ši pasaulinė pandemija pasuks jūsų kūrybą, jos turinį ar planus kita linkme? 

Stengiuosi išgyventi dabar, šią dieną. Didelių planų neturiu. Man labai patinka Jono Meko  dažnai kartota frazė „Aš niekada nieko neplanuoju!“ Pandemija mano kūrybos turinio kol kas ženkliai  nekeičia, nebent pandemijos sukeltų išgyvenimo aplinkybių būsiu priverstas keistis radikaliai, tada kis ir kūryba. 

Menininkas Gustas Jagminas

Kita vertus, žmogaus konkuravimo su gamta (kaip antropoceno bruožo), posthumanizmo, distopijų temos mano kūryboje šmėsčioja tai šen – tai ten,  jau ne vienerius metus. Tai šios temos gali paryškėti. Bet gali ir neparyškėti. Gal liks tik tapyba. Gal tapysiu tiesiog tapybą, kurios turinys  – tapyba. Gražiausi dalykai dabar ne galvoje, o po atviru dangumi vyksta: tarp žemės ir dangaus, ir taip kaskart  – po žiemos. Nors  šiemet jos  beveik ir nebuvo, bet vis tiek ta tamsa, drėgmė pagaliau baigėsi. Sulaukėm pavasario, bet tenka namie sėdėti ir planuoti tai, kas nesuplanuojama.  

O šiandien, labai tiktų toks pasimurkdymas dažuose: kai tepi gausiai, rizikuodamas, kiek atsainiai, klijuoji kažką (laikraščius ar net smulkius daiktus), vėl tepi ir pradeda nirti paveikslas, belieka tik leisti jam išnirti. Mėgstu tokią tapybą, bet reikia nemažai dažų ir psichinės energijos, jos dar turiu, na, o dažai jau į pabaigą.

– Kuris jūsų darbas geriausiai atspindi dabartines nuotaikas?

Tai darbas, kuris gimė dar tik įsisiūbuojant pandemijai. Nutapiau distopinį fabriką, kuris gamina tai,  kas būtiniausia  – vandenį.

Vandens gamykla. 2020. Drobė, akrilas. 80×100 cm

 

– Jūsų pamąstymai, kaip ši pandemija pakeis meno pasaulį? 

Menininkai kurs bet kokiomis aplinkybėmis. Gal būt mene sumažės spektakliško atraktyvumo.  Gal būt kuriam laikui susitrauks meno rinka. Ir menininkai kurs savitiksliai, tiesiog spręsdami sau išsikeltus uždavinius.

O gal tiesiog liks viskas kaip buvę. Pagyvensim – pamatysim. 

P.S. Įrašas dienoraštyje, prieš savaitę: 

„Per daug gerbiu skaitytoją, kad rašydamas galvočiau apie jį“ (Aidas Marčėnas). 

O aš perfrazavau: per daug gerbiu žiūrovą, kad tapydamas galvočiau apie jį. 

LINKĖJIMAI!

Gustas Jagminas

 Naujamiestis, Vilnius 2020 04 11