Raminta Dirsytė-Urbonienė (g. 1998) – tapytoja, baigusi tapybos bakalauro ir magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Konstruodama daugiasluoksnius paveikslus ir erdvinius objektus, fragmentiškos tikrovės detales verčia ženklais. Jų permąstymas ir patyrimas kūriniais – bandymas kurti naujas žvilgsnio formas, pro akis nepraleidžiant mažų didelių įvykių.
2025 m. menininkei skirta Lietuvos kultūros tarybos pradedančiojo kūrėjo stipendija, 2019 m. Tapybos katedros suteikta Justino Vienožinskio premija.
2022 m. tapytoja atliko metų trukmės praktiką galerijoje „JOEY RAMONE“ Roterdame (Nyderlanduose), kur dirbo kuratorės, galerininkės Kiki Petratou asistente. Pasak menininkės, išvykimas į visiškai naują kontekstą po tapybos bakalauro studijų transformavo jos santykį su meno lauku. „Patekusi į galerijos gyvenimą susipažinau su meno pasaulio užkulisiais – parodų rengimu ir įgyvendinimu, kuratoryste, meno mugėmis. Per tuos metus aplankiau „Art Brussels“, „Art Rotterdam“, „Art Antwerp“, „Art Cologne“ meno muges, taip pat patyriau „documenta 15“ įvykį. Dirbdama su kuratore Kiki Petratou pažinau įvairiapusišką, sodrų parodų gyvenimą.“
„Šios kelionės po didelio mastelio meno įvykius ir nuoseklus darbas galerijoje man suteikė galimybę iš arti pažinti šiuolaikinio meno lauką, kūrinių įvairovę, susipažinti su jį kuriančiais žmonėmis ir giliai įsikvėpti. Tuo metu formavosi naujas, laisvesnis požiūris į kūrybą, pradėjau kurti iš to, kas po ranka, atpažinti kūrybinį potencialą objektuose. Tačiau buvimas svetimame kontekste sustiprino identiteto jausmą ir ryšį su vieta, kurioje susiformavo mano kaip menininkės matymas ir mąstymas. Tad 2023 m. grįžau tęsti tapybos magistrantūros studijų Vilniaus dailės akademijoje. Į kūrybinį procesą integravau Roterdame pradėtus konstruoti objektus ir grįžau prie tapybos.“
Magistro tyrime atsiskleidė Ramintos kūrybai būdingas objektų ir vaizdinių ženkliškumo pabrėžimas per netikėtus sugretinimus bei prasminius gestus, kuriuos atsineša tokie objektai kaip vestuvinė suknelė, gimtadienio žvakutės, dirbtinės blakstienos. Šie ženkliški vaizdiniai – pėdsakai – veikia panašiai kaip tapybiniuose kūriniuose fiksuojami motyvai – metaforiški daiktai ar fenomenai, žymintys tam tikrą matymo būdą. Itin svarbu, kad kūriniai „pasakoja apie regėjimo posūkį kaip įvykį, matymą kaip prasmės pakitimą, išradimą. Tai nėra gryna konceptualioji tapyba, kur svarbiausia mintis, tai nėra ir grynoji modernistinė tapyba, kurios tikrovė – paviršius, spalva, kompozicija, forma. Tai matymo pratimai, matymo formos, kurios įtraukia įvairias menines strategijas, susitelkiant į matymo patyrimo nagrinėjimą“ (Monika Krikštopaitytė, baigiamojo darbo recenzija, 2024).
„Kūrybinį procesą pirmyn stumia mano susidomėjimas tikrovės fragmentų ženkliškumu. Kai smulkūs, dažnai paprasti objektai ir vaizdiniai atveria už jų slypinčius pasakojimus, prie kūrinio žiūrovą noriu palikti su klausimu: kaip matai ir kodėl būtent taip? Man įdomu, kaip ženkliški vaizdiniai mezga ryšius su vaizduotėje įsikūrusiu unikaliu patirčių asambliažu.
Manau, kad mūsų gyvenimai kaip mažieji pasakojimai susideda iš didelių įvykių nuolaužų. Kūryboje surinkinėju tuos reikšmingų pokyčių pėdsakus ir iš jų siekiu dėlioti visumos vaizdą, taip pabrėždama kaitos ir žvilgsnio (perspektyvos, požiūrio kampo) svarbą.
Kūryba tampa dabartinio pasaulio refleksija, tačiau jai būdingu keliu – intuityviu žinojimu, jausmų ir būsenų pažinimu, žvilgsnio kaitos pastebėjimu. Remiuosi samprata, kad subjekto žinios yra kontekstinės – įsišaknijusios konkrečioje vietoje, kūne ir tam tikroje perspektyvoje. Skirtingi matymo kampai suteikia prieigą prie šiandienos pasaulio būklės ne per didžiuosius jau egzistuojančius pasakojimus, o per unikalius nuolatinę kaitą patiriančius žinojimus.“