Linas Blažiūnas (g. 1986) Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistro studijas, surengė 12 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2011 m. autorius išrinktas geriausiu “ArtVilnius’11” jaunuoju menininku, o 2016 m. žiūrovai išrinko kaip geriausią “ArtVilnius’16” menininką. Pradėjęs nuo tradicinės grafikos technikos, pastaraisiais metais menininkas perėjo į instaliatyvią formą ir kuria grafikos objektus, dirba su šviesos paveikslais, garsu. Kūriniuose naudojamos grynosios (t.y. estampinės) grafikos technikos reikalauja daug laiko ir žavi savo preciziškumu ir meistriškumu. Savo kūrybinėje praktikoje dažnai naudojamą dirbtinę šviesą Linas Blažiūnas apibūdina kaip reiškinį, leidžiantį stebėti žmogaus regėjimo galimybes. Menininkui svarbus gamtiškos ir elektrinės šviesos susidūrimas, natūralios ir dirbtinės šviesos regėjimo laukas.
Linas Blažiūnas savo kūrybą pirmiausiai suvokia kaip plokštumą, plokščią paviršių, o visa tai, kas joje atsiranda – tik jutiminio, juslinio pasaulio formų atspindžiai. Kurdamas pasikliauja patyrimu, intuicija, aplinkos stebėjimu ir savo gyvenamosios aplinkos apmąstymu. Tikrų, gyvenimiškų situacijų patyrimas yra jo pagrindinis kūrybos įkvėpimo šaltinis. Linas Blažiūnas save vadina civilizuotu miesto žmogumi, stebinčiu gamtą bei įvairias jos formas, kurias paverčia tik plokščiais prisiminimais.
Kalbėdamas apie savo kūrybą, Linas Blažiūnas pabrėžia nuolat eksperimentuojantis, besistengiantis pasirinkti tai, kas geriausiai išreikštų atitinkamus motyvus. “Nemėgstu užsistovėti, nors būna, kad kai kuriuos metodus taikau ilgesnį laiką. Tokiais atvejais vėliau jų atsisakau ir grįžtu tik supratęs, kad dar neišsėmiau visko, ką jie gali duoti.”.
Pasak menotyrininkės Kristinos Kleponytė-Šemeškienės, Lino Blažiūno nuolatinės įvairių meninės raiškos būdų paieškos – tai vienas pagrindinių argumentų, užtvirtinančių jo, kaip įdomaus, nuolat stebinančio ir novatoriško kūrėjo statusą. Menininkas pasitelkia technines darbo atlikimo priemones bei jų savybes, jas transformuodamas į kūrinio turinį ir jo prasmę. Linui tap pat itin svarbi fizinė parodos struktūra, kuri papildytų plokštumoje užfiksuotų vaizdinių būsenas ir taptų lygiaverčiu kūrinio turinio dėmeniu. Jis instaliacijų estetas, parodinėje erdvėje kuriantis teatrališkas mizanscenas.