Valdas Puteikis

Galerijoje „Meno niša“ veikianti dviejų menininkų – lietuvio Pauliaus Šliaupos ir švedo Finno Antono Örstrando – paroda „Žemės drama“ turi bendrą vardiklį – filosofinį požiūrį į mūsų planetą. Ir žiūrovą veikia ne tiek nūnai itin madingu mene ekologiniu rakursu, kiek kelia apmąstymų apie Žemės besikeičiantį „charakterį“ apskritai. 

Pokalbis su menininkais, kūryboje naudojančiais visus stilius: nuo tapybos, skulptūros, instaliacijų iki videomeno. Įdomiausia, kad parodoje „Žemės drama“ Paulius labiau pasireiškė kaip videomenininkas, o Antonas – kaip tapytojas, nors paprastai šie vaidmenys būna atvirkštiniai. 

Pokalbį pradėsiu ne nuo Žemės, o nuo debesų, kurie yra pastarosios atmosferinė dalis ir kurie kuria šviesos ir šešėlių žaismą.

Paulius. Antonas yra pasakojęs, kaip vaikystėje, kad išvengtų bendraamžių patyčių, pabėgdavęs į nuošalesnę vietą, atsiguldavęs ant suoliuko ir ilgai ilgai stebėdavęs debesis. Sako, tai buvusi, ko gero, viena iš pasąmonės padiktuotų priežasčių tapti dailininku. Man taip pat patinka stebėti debesis ir šviesą. Vienokie jie, kai guliu savo Bartelių kaimo sodybos žolynuose, ant Merkio kranto, ir visai kitokie, kai jais, tarsi išdegusiais, gėruosi, pavyzdžiui, Izraelyje. Berlyne ir Romoje debesys dar savitesni. Tarkime, Italijoje per vieną dieną galima patirti radikalių ne tik gamtos, bet ir šviesos permainų: prie jūros, tvyrant 30 laipsnių karščiui, ji sklinda vienaip, o Alpėse, kur stingdo penkių ar dešimties laipsnių šaltis, – kitaip. Nepaprastas jausmas, kai tą pačią dieną patiri ir žiemą, ir vasarą… O vasaros rytas Lietuvoje prasideda septintą ryte, tapau iki vidudienio, tada einu prie Merkio, pralaukiu dienos karštį, o pavakare vėl dirbu, kol visiškai sutemsta…

O šviesą pradėjau tapyti prieš gerą dešimtmetį, kai dar studijavau VDA ir mokiausi pas savo dėstytoją tapytoją Henriką Čerapą. Jo studijos langai vėrėsi į Maironio gatvę, į kieme augusius maumedžius, pro kuriuos sklido tokia nepaprasta sidabrinė šviesa. Įsibėgėjant dienai, ji nuolat keitėsi, ir mes, studentai, su savo vadovu apie tai daug kalbėdavome. Ypatingą malonumą jausdavau, tapydamas maumedžių kamienus ir mėgindamas išgauti jais slystančią šviesą. Vėliau šviesą tapiau laukuose, netgi žiemą, pats glausdamasis nuo šalčio kažkokiame apleistame fabrike. Prisimenu, po pirmojo studijų kurso turėjau praktiką Salų miestelyje, Rokiškio rajone, ir stipriai susirgau. Grįžau į gimtuosius Bartelius, jaučiausi bejėgis ką nors daryti, net kompiuteris buvo nepavaldus, net knygų negalėjau skaityti – taip išsekino aukšta temperatūra, tad nieko kito nebeliko, kaip stebėti šviesą ir šiame procese rasti džiaugsmą. Radau! Dar po kurio laiko šviesą ėmiau fotografuoti ir filmuoti. Su šia idėja daug keliavau ir net nepastebėjau, kaip po kelerių metų sukaupiau ištisą šviesos biblioteką.   

Antonas. Šviesa skandinavų mene – ar tai būtų tapyba, ar kinas, ar tiesiog interjero kūrimas – itin svarbi. Ji veikia per mūsų mitologiją. Esame šiauriečiai, arčiau nei bet kas kitas Poliarinio rato, todėl ištisus metus mūsų nelepina šviesa ir Saulė. Skirtingai nei pietų kraštuose, Skandinavijoje šviesa itin aštri, kartais kieta, šaltoka, todėl mano krašto menininkai stengiasi ją išnaudoti kaip savarankišką gamtos personažą. Tiesa, vienokia ji vaizduojamajame mene ir kitokia, tarkime, režisieriaus Larso von Triero filmuose: šis režisierius renkasi prietemas, blankius šešėlius, jo šviesą kine pavadinčia labai „kuklia“. Pats esu stipriai veikiamas kino meno, todėl ir man kur kas artimesnis šviesos, šešėlių ir prieblandų žaisvas, nei akinamas spindėjimas.

Augau Malmės priemiestiniuose rajonuose, tačiau pastaruoju metu ten lankausi gana retai. Nepaisant to, kaskart, kai tik ten nuvykstu, man šviesa atrodo visai kitokia nei miesto centre. Atrodytų, kas čia ta šviesa – juk ji turėtų būti visur vienoda, bet taip nėra. Stokholmas yra Rytų pakrantės, Malmė – Vakarų pakrantės miestas – su atvira, mylias besitęsiančia lyguma. Ir ši aplinkybė tikrai keičia šviesą – nėra kalvų, miškų, šviesa atsispindi, tikriausiai, net ir nuo jūros, tad ji gerokai ryškesnė. Kartais keliautojai sako, kad reikia nešioti saulės akinius – tokia ta saulė ryški, netgi žiemomis. Malmėje šviesa ir švelni, bet kartu ir šalta. Dangus neretai vakarais pasidaro ir rožinis, ir oranžinis. Kad toks jis būtų Stokholme, per penkerius savo gyvenimo šiame mieste metus tokio dangaus dar nemačiau.

O tamsą jaučiu dvejopai: kartais atrodo, kad ji užsiveria, įtraukdama viską, kas egzistuoja aplinkui, o kartais atrodo, kad plečiasi, prarasdama bet kokias ribas. Sakytumei, kažkas nežinomo įauga į tave, bet kartu išlaisvina. Vertinant tamsos poveikį, labai svarbus vidinis nusistatymas: galima ją  matyti kaip monstrą, o galima – kaip tam tikrą visa ko tąsą į begalybę. Kita vertus, tamsa priverčia jautriau išgyventi tekantį laiką ir į jį koncentruotis.

Kokio įkvėpimo teikia kelionės, ypač jei lankomos tokios meno sostinės, kaip Roma, Florencija, Paryžius ar Niujorkas? 

Paulius. Pusmetis, kurį praleidau Romoje, ženkliai praplėtė mano akiratį. Ir ne todėl, kad šis miestas yra kaip meno biblioteka, kur kiekvienas objektas veikia kaip kultūros ženklas, bet labiau įtaką darė atrastos naujos vietos ir sutikti žmonės. Apsigyvenau mažame namelyje su sodu, su katinu ir šunimi. Turėjau draugą italą, filmų kūrėją, ir draugę italę, tapytoją. Su jais daug keliavau ir pamačiau tokią Italiją, kokios nepamato eilinis turistas. Kiekvieną savaitgalį praleisdavau pas šios draugės tėvus kalnuotame Teramo miestelyje… 

Kitąkart teko laimė apsigyventi pas vieną italų menininką, kuris dirbo senosios Romos mozaikų ir freskų technikomis, tapė vašku ir iš kurio daug ko išmokau. Negana to – čia kilo idėja kurti savo patį pirmą videodarbą „Nematomas žmogus“ („Invisible Man“). Būtent toks keliavimo būdas leidžia pažinti šiuolaikinę Italiją, vietinių mentalitetą ir psichologiją kur kas visapusiškiau, nei tyrinėjant šalies istoriją ar internete domintis jos dokumentika. Kai stebiu, kaip žmonės gyvena tarp tų senų akmenų ir plytų, grįstų gatvių ir šaligatvių, kaip jų kūnas ir siela priima šalies istoriją, regis, pats pasikraunu nauja energija. Visas savo keliones organizuoju couchsurfing sistema, kuri leidžia dalytis gyvenamosiomis erdvėmis visame pasaulyje. Man, kaip menininkui, nėra didesnio įkvėpimo, kaip tokiu būdu patirti naujų įspūdžių. 

Koks buvo nustebimas, kai atradau Romos priemiestį Tor Bella Monica: praėjusio šimtmečio septintąjį aštuntąjį dešimtmečiais į čia deportuodavo „problemiškus“ sostinės gyventojus, kurių „veiklą“ iki šiol ženklina sudegintų automobilių likučiai. Taip čia anuomet susiformavo mafija, užaugo jos nauja karta, tačiau ir po šiai dienai šis priemiestis labai pavojingas. Susidaro įspūdis, kad iš vieno taško galiu matyti ir turtingą Romą, ir slogios reputacijos jos priemiestį, o šalia – idilė: žydinčiose kalnų pievose ganosi avys, ant kurių kaklų nepaliaujamai skamba varpeliai… 

Antonas. Kelionių poreikis priklauso nuo kiekvieno menininko vidinės būtinybės tai daryti ar nedaryti. Vieni gyvena mažuose miestuose, niekur neišvažiuodami, bet yra nuostabūs kūrėjai, daro didžius dalykus. Kaip jau sakiau, augau Malmėje ir iki devyniolikos metų gyvenau ten, bet mano tėvai nuolat keliaudavo, tad ir aš esu lankęsis skirtingose Švedijos vietovėse. Taip pat teko gyventi Madride, Valencijoje, o penkerius metus – Stokholme, kol studijavau meno mokykloje. Vis dėlto manau, kad keliaudamas žmogus auga – ir jam tai daryti padeda naujos pažintys, naujos kultūros, sutiktų žmonių patirtys, perteikta energija, bendravimo manieros. Tarkime, Malmė yra gerokai kitoks kraštas nei likusi Švedija, mano gimtasis miestas turi savyje pankiškos dvasios, kurią ir pats noriu išsaugoti – čia žmonės pakankamai tiesūs, turi tvirtą stuburą, nesitaiksto su kompromisais ir nieko nebijo.

Gyvenu senojoje Malmės dalyje, tad kasdien dviračiu keliauju per kanalą industrinės miesto dalies link, kur anksčiau buvę fabrikai. Senoje automobilių gamykloje dabar visi trys aukštai užimti menininkų. Mano aukštas, trečiasis, atveria vaizdą į industrinę erdvę, taip pat kitoje pusėje matau kažkokią naują medicinos įstaigą. Stengiuosi būti disciplinuotas, laikausi drausmės, tad iš namų dviračiu išminu, kad studijoje būčiau prieš devintą ryte. Tapau iki septintos vakaro. Penktadieniais pradedu kiek vėliau, ši diena būna laisvesnė, daugiau „eksperimentavimo atmosferos“, tačiau studiją palieku tik apie devintą vakaro.

Kas labiau formuoja menininką – gyvenimas ar akademinės studijos?

Paulius. Tai – du neatsietini ir vienas kitą papildantys dalykai. Kai su kaupu gauni ir vieno, ir kito; kai žinios ir vaizduotė maitina viena kitą, štai tada menininkas gali jaustis kur kas tvirčiau ant žemės. Studijos Vakaruose išlaisvino. Lietuvoje studijuojantys meną visi atrodo įsitempę, suvaržyti kažkieno primetamų akademinių kanonų, kupini kažkokių baimių, konkurencijos ir nepasitikėjimo savimi. Ten to nėra. Menininkai Vakaruose, ko gera, labiausiai atsipalaidavusi ir labiausiai savo fantazijų neribojanti sociumo dalis, kuri gyvenimo problemas stengiasi spręsti per žaidimą. Mūsų menininkams labai svarbu kalbėti konceptais, kažkokiomis idėjomis, o ten menas studijuojamas ir kuriamas, kalbant apie jo formas, dekoratyvumą, vizualumą ir stilistines epochų detales. Laikomasi esminio principo: dera ar nedera. 

Kai pateikiau studijų ir stažuočių prašymus į kelias aukštąsias Europos meno mokyklas, mokslą siūlė dvi – Norvegijos Trumsės miesto šiuolaikinio meno akademija ir Belgijos Gento karališkoji akademija. Pasirinkau pastarąją. Taigi vienu metų magistrantūros mokslus ėjau ir Vilniuje (VDA), ir Gente. Pastarojo miesto mokslo įstaiga įsikūrusi buvusiuose stačiakampio formos bažnyčios pastatuose. Turėjau galimybę rinktis kelis iš dviejų šimtų čia dirbančių profesorių ir dėstytojų. Pasirinkau kino studijas pas dėstytoją, itin žinomą videomenininkę Anouk De Clercq. Būtent ji akino koncentruotis į vieno filmo kūrimą, akino itin didelį dėmesį skirti garso takeliui, o į akademiją atvykstantys garso režisieriai pasidalydavo įvairiausiais profesiniais triukais, pavyzdžiui, kaip išgauti grindiniu risnojančio arklio kanopų garsą, vienas į kitą trankant kokosų kevalus. Taip įnikau į garso kine fenomenologijos studijas. 

O praktikos vadovu buvau laisvas rinktis bet kurį patyrusį menininką. Nuėjau į šiuolaikinio meno muziejų, susirinkau man labiausiai patikusių menininkų pavardes, išsiunčiau jiems laiškus ir – paradoksas, ne ne, visiškas šokas – beveik visi suitiko būti mano vadovais. Sutrikau – ką daryti, kaip išlikti diskretiškam ir pasirinkti vienintelį. Ir vis dėlto pasirinkau du: Gente gimusią Venecijos bienalės dalyvę flamandų skulptorę Berlinde De Bruyckere (keturi mėnesiai, praleisti jos studijoje, kuriant skulptūras, gilinantis į vaško tekstūrines ir spalvines paslaptis, dirbant su sūryme mirkytomis karvių odomis, buvo neįkainojamas laikas) ir Nicolas Provost, belgų kino režisierių ir vaizduojamojo meno atstovą. Nicolas buvo ką tik grįžęs po ilgus metus trukusios karjeros Niujorke. Jis man pasiūlė užduotį – daugiau nei iš dviejų šimtų praeito amžiaus ketvirtojo – aštuntojo dešimtmečio nespalvotų filmų išrinkti įspūdingiausias ir paveikiausias moterų verkimo scenas. Pasijutau magnetizuojamas tokio darbo. Tai buvo procesas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą.   

Antonas. Manau, daugelis būsimų menininkų pradeda tapyti labai anksti. Aš irgi to ėmiausi, būdamas labai mažas. Polinkį į meną, įtariu, nulėmė viena priežastis: gana vėlai sužinojau, kad turiu įgimtą disleksiją. Nors raidės, parašytos ant didelės mokyklinės lentos, atrodė lyg ir aiškios bei suprantamos, bet ne iki galo,  jų kažkaip neprisijaukinau ir negebėjau tinkamai suprasti. Todėl pradėjau jomis domėtis kaip tam tikrais ženklais, simboliais, mėginau iššifruoti juos, domėjausi, kaip tai veikia vienoje kalboje ir kaip kitoje. Tam reikėjo laiko ir didelių pastangų. Pamenu, pradėjau kombinuoti ženklus, šriftus tarpusavyje, dar būdamas visai jaunas, o kitus objektus suprasdavau labai intuityviai – galėjau įsivaizduoti medį iš visų jo pusių, šių net nematydamas. Ir visada norėdavau tas abi puses tapyti vienu metu.

Vaikystėje buvau socialus, populiarus tarp bendraamžių, bet kai po darželio teko eiti į mokyklą, ir pasikeitė draugai, tada atsirado bendravimo problemų… Visas mano pasaulis buvo debesys, į kuriuos žiūrėdavau atsigulęs ant žemės ir visada matydavau dramblį, šunį, avį… Bet dar smagiau būdavo stebėti juos kaip abstrakčias formas. Koks tai vaizduotės penas! Su debesimis man niekada nebūdavo liūdna, net nenorėdavau žaisti su draugais – taip tiesiog natūraliai tapau tam tikru autsaideriu, kuris tarsi ir nepritampa, bet sykiu lyg ir turi neblogų draugų. Vėliau pastebėjau, kad meno pasaulyje lygiai tas pats: esi visuomenės dalis, bet kartu nori nuo jos atsiriboti. Taip jaučiausi visą gyvenimą: tarsi nuolat būčiau su draugais, bet tuo pat metu ir atsiskyręs. Dėl to labai žaviuosi menininkais, kurie ieško savo individualaus kelio, savo tapatybės, aiškinasi, kas yra gyvenimas, menininkas, visuomenė.

Kokiomis aplinkybėnis judu susipažinote su Antonu, kaip atradote bendrų požiūrio į pasaulį taškų, kad ėmėtės bendros parodos „Žemės drama“?   

Paulius. Po magistrantūros studijų laimėjau atranką (patekau tarp dvylikos dalyvių iš dviejų šimtų pateikusių paraiškas) į dvejus metus trunkančią rezidenciją Gente. Vėliau, per patį koronaviruso pandemijos įkarštį pagal studentų mainų programą teko mėnesį viešėti Malmės mieste. Patekau į Muziejų ir galerijų naktį ir tuo metu susipažinau su dviem švedų tapytojais Antonu ir jo bičiuliu Alexu. Vėliau ne kartą lankiausi Antono studijoje ir supratau, kad kūrybine prasme esame bendraminčiai. Jis tuo metu daugiau dėmesio skyrė videomenui, aš aš buvau arčiau tapybos. Bet susitikimo metu jis labiau akcentavo tai, ką tapo, o aš jam rodžiau savo video darbus. 

Mane patraukė Antono gebėjimas savo kūriniuose naudoti grynas spalvas, suteikti jiems švytėjimą, virpėjimą ir tapyti peizažą taip, kad šis turėtų ne vieną simbolinę reikšmę ir ne vieną kodą. Mano viešnagės Malmėje metu veikė retrospektyvinė švedų abstrakcionizmo pradininkės XIX – XX a. tapytojos Hilmos af Klint paroda, kuri mane stipriai paveikė ir kurios tam tikrų atspindžių mačiau ir Antono tapyboje. Galiausiai Antonas ir Alexas pakvietė dalyvauti bendroje parodoje su kitais Malmės menininkais. Tai ir buvo mudviejų bendros parodos „Žemės drama“ „Meno nišoje“ užuomazga. Tiesa, tuo metu Švedijos įstatymai dėl karantino buvo nepalyginti švelnesni nei visoje Europoje, todėl mano viešnagė didelių kliūčių nepatyrė. 

Antonas. Žemės dramą suprantu labai plačiai, filosofiškai. Tai nėra deklaratyvi ekologinė akcija, kokių pastaruoju metu meno pasaulyje itin gausu. Žemė gali būti tapatinama su motinos paveikslu, dar daugiau – su motinos ikona, mūsų kilmės vieta, mūsų ištakomis. Kai viena gaublio dalis tampa šviesi, o kita aptemsta – sakytumei, nieko nevyksta, bet mus visus tai veikia kasdien. Ir veikia stipriai. Taigi Žemė pati savaime yra tarsi drama: su besikeičiančiomis uolienomis, vandens struktūra, su tektoniniais lūžiais, su atmosferiniais siautuliais. Žodžiu, Žemės drama milijonus metų vyksta nuolat. Paulius savo turtingą vaizduotę paleidžia videodarbais, o aš mėginu tą dramą matyti per akmenį, per krūmą, per peizažą, laikydamas rankoje teptuką ir dažų tūbelę. Ekranas ir drobė. Nors meno lauke šios priemonės tarsi konkuruoja, tačiau mudviejų su Pauliumi atveju jos viena kitą papildo.

Žmonės šiandien gyvena judančių vaizdų pasaulyje ir yra jo veikiami. Arodo, kad statiški objektai jau nebepaveikūs išjudinti žiūrovo neuronus. Tačiau kai mus išvargina vaizdas, jaučiamės išalkę matyti tekstūrą ir tapomą bei pačiupinėjamą medžiagą. Taigi tapymas dar turi daug prasmės, realus paveikslas yra visai kas kita nei ekrano vaizdas. Ilgainiui nuotraukas jau išmokome daryti kur kas profesionaliau su savo išmaniaisiais įrenginiais, tad šiais laikais esame labiau edukuoti ir kūrinius vertiname tiek gyvai juos matydami, tiek ekrane. Galbūt ateis diena, kai daugelis parodas demonstruos virtualiai? Paveikslai, tikėtina, ilgainiui taps suvokiami kaip skulptūra, kaip architektūrinis ar bet kuris kitas kūniškas objektas.

Ačiū už pokalbį! 

Mariaus Žičiaus nuotraukos