Interviu autorė – Rasa Barčaitė

„Jaučiuosi taip, tarsi viskas man būtų paduota ant sidabrinės lėkštutės. Tik kartais nesu tikras, ar galiu visa tai priimti“, – teigia sostinės galerijoje „Meno niša“ parodą pristatęs vienas ryškiausių jaunosios kartos Latvijos tapytojų Janis Šneideris. „Smėlio knyga“ – tai jau devinta asmeninė, ne vieną apdovanojimą pelniusio menininko paroda ir puiki galimybė pirmą kartą su šio menininko kūryba susipažinti ir Lietuvos meno mylėtojams.

J. Šneideris (gimęs 1995) baigė Latvijos Dailės akademijos Tapybos fakultetą, šiuo metu studijuoja audiovizualinį meną magistrantūroje. Už asmeninę parodą „Vieta“ (galerija „Look!“) nominuotas prestižiškiausiam Latvijos vaizduojamojo meno apdovanojimui – „Purvitis Prize 2021“. 

J. Šneiderio darbų yra privačiose kolekcijose Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Liuksemburge. Taip pat kai kurių jo darbų yra įsigijusios Latvijos nacionalinio dailės muziejaus bei Secco Pontanovos fondo meno kolekcijos. 2019 metais jis gavo „Nordic & Baltic Young Artist Award“ prizą tapybos srityje, o 2020-aisiais Berlyne, meno mugėje „Positions“, jam įteiktas prestižinis Secco Pontanovos fondo „Claus Micheletz – Preis 2020“ apdovanojimas. 

Interviu metu J. Šneideris papasakojo apie parodą „Smėlio knyga“, Lietuvos meno sceną ir kasdienybės inspiracijas. 

„Smėlio knyga“ yra pirmoji jūsų paroda Lietuvoje. Gal galite papasakoti daugiau apie Rygos galerijos „Look!“ bendradarbiavimą su Vilniaus galerija „Meno niša“? 

Buvau neseniai laimėjęs Secco Pontanovos prizą ir kartu su Raiviu Alksniu iš „Look!“ galerijos dalyvavome Berlyno meno mugėje „Positions“. Jis užkalbino ten esančios galerijos „Meno niša“ atstovus ir kartu sugalvojo bendradarbiavimo planą – vienas menininkas iš jų galerijos atvyks į Rygą, o vienas iš „Look!“ – į Vilnių. Jurgis Tarabilda atvyko į „Look!“ galeriją parodyti savo darbų, o aš – į „Meno nišą“ parodyti savųjų. Manau, kad tai tikrai puiki galimybė abiem šalims pažiūrėti, kas vyksta kaimyninės šalies meno scenoje, nes tai darome retai. Be to, tai galimybė menininkams tapti atpažįstamesniems.

Ką apskritai manote apie Lietuvos meno sceną?

Būdamas Vilniuje, nuėjau į MO muziejų apžiūrėti Andrew Miksio fotografijų parodos „BAXT“ apie Lietuvos romus – ji man labai patiko, tai buvo kažkas labai pažįstamo. Man retai kas nors patinka, dažniausiai menas mane palieka abejingą, bet kai man kas nors patinka, tikrai patinka. Mėgstu Patricijos Jurkšaitytės tuščias erdves, matau ten daug panašumų su savo kūryba. O J. Tarabilda yra tiesiog gaivaus oro gurkšnis.

Na, o daugiau neturėjau galimybės ištyrinėti Lietuvos meno ar sužinoti apie jį tiek, kiek norėčiau. Lietuvoje prieš tai esu buvęs labai seniai, o kai atvykau į Vilnių į parodą, jis man pasirodė pažįstamas, bet tarsi iš sapno – ar aš jau esu čia buvęs? Ką mačiau? Man keista, kad populiariausia vieta, į kurią bent kartą atvažiuoja Latvijos moksleiviai, yra Klaipėdos delfinariumas – ir visi tai prisimena. Man labiau patiktų aplankyti kokius nors muziejus. Jei gerai pamenu, Kaune mačiau Čiurlionį, ir tai viskas, kas išliko atmintyje. 

Norėčiau dar kartą aplankyti Vilnių ir daugiau jį patyrinėti – tai gražus miestas. Taip pat šiemet norėčiau aplankyti Kauną. Taigi turėtumėte užduoti man šį klausimą po metų. O dabar, kai Valdas Puteikis priėmė mane į „Facebook“ draugus, savo „Facebook“ paskyroje matysiu daugiau lietuviško meno, tad tai puiku.

Baigęs Latvijos dailės akademijos Tapybos fakultetą, šiuo metu studijuojate audiovizualinį meną magistrantūroje. Kodėl nusprendėte netęsti studijų toje pačioje tapybos srityje? 

Tapybos mokiausi daugiau nei 12 metų – pirmiausia gimtojo miesto dailės mokykloje, vėliau Janio Rozentalio meno mokykloje ir galiausiai Latvijos dailės akademijoje. Į dažus žiūriu kaip į savotišką gyvūną. Reikia jį tam tikru būdu paglostyti, patapšnoti, kad jis darytų tai, ko tu nori, kad jis murktų ir paklustų, kitaip jis gali įkąsti, gali supykdyti. Turi jį pažinti, praleisti su juo laiką, susidraugauti su juo. Jaučiau, kad jau esame gana geri draugai. Išmokau būdų, kaip pasiekti tai, ko norėjau paveiksle, ir vis dar toliau savarankiškai mokausi šio amato. Visada domėjausi ir skaitmeniniu menu – 3D modeliavimu, skaitmeniniu piešimu, vaizdo įrašais, žaidimais. Daugiausia tiesiog norėjau praplėsti savo gebėjimus kitose kryptyse ir pamaniau, kad mokytis jų akademijoje turbūt bus lengviau – man trūko motyvacijos ir būtinybės gilintis laisvalaikiu. Taip pat manau, kad 3D modelių kūrimas man padėjo ir tapyboje – labai lengva ir smagu judinti šviesos šaltinius virtualiojoje erdvėje, keisti objektų medžiagiškumą, stebėti visus įdomius šviesos atspindžius nuo paviršių ir nuo kitų objektų – visa tai labai naudinga. Vis dėlto visada grįžtu prie tapybos ir piešimo, nebegaliu nuo to pabėgti! Tai darau jau taip ilgai, kad kartais pagaunu save neaiškiai judinantį rankas ir pirštus, kai žiūriu į ką nors, judinantį juos taip, kaip judinčiau teptuką, jei tapyčiau.

Savo paveiksluose naudojate mūsų kasdienio gyvenimo komponentus ir paverčiate juos metafiziniu realizmu. Ar tai buvo jūsų tema ilgą laiką ir kaip pasikeitė jūsų stilius / temos?

Tai jau seniai mano tema, tik pasikeitė jos vaizdavimo būdas. Anksčiau tapydavau realistinius tikrų objektų paveikslus, po vieną objektą ant drobės, beveik niekada nedarydavau kompozicijų iš daugelio objektų. Kad ir kaip „tikroviškai“ stengdavausi nutapyti paveikslą, visada kūrinyje įžvelgdavau per daug savęs. Buvo toks… kreivumas, savotiškas stilius, kurio nenorėjau, savotiškas braižas, kuris kitiems nekliudė ir buvo nepastebimas, tik man. Kai kurie menininkai sako, kad išmoksti tai pamėgti ir tai tampa tavo stiliumi. 

Aš nenorėjau stiliaus, tiesiog priartėti prie vaizduojamo dalyko. Kai pieši daiktą, praleidi su juo daug laiko ir jis tampa neaprėpiamas, kupinas prasmės. Manau, kad parodau orumą tapomam žmogui ar daiktui, pradedu daug labiau vertinti modelį, verta su juo praleisti laiką. Bet tas savitas „stilius“ man jį tarsi sugadino, tai visada buvo tik tikrovės parodija, tarsi būčiau nusikaltėlis, apiplėšiantis pačią tikrovę, užpildantis ją savimi, tuo, ką apie ją žinau, savo ydingu žmogišku požiūriu į ją. Mano nupiešta gėlė tikriausiai neturėjo tiek pat žiedlapių, kiek tikroji, jokia bitė prie jos neskristų, o mano nutapytos durys turbūt niekada nebūtų atidarytos. Prie vieno kūrinio galėjau praleisti visą amžinybę ir niekada nebuvau patenkintas dėl loginių dvimačio vaizdavimo apribojimų, dėl to, kad nesu dievas.

Apribojimai patys tapo tema. Stengiausi pabrėžti, kad neįmanoma pamatyti už nutapyto kampo arba apšviesti nutapytos tamsos. Man visada atrodė juokinga, kad norint pamatyti nutapytą žvakę ar šešėlį reikia išorinio šviesos šaltinio.

Žmonės kalba apie stilių, kurį dabar turiu, bet stengiausi kuo labiau iš savo darbų pašalinti save. Tiesiog sukūriau taisykles, sukūriau neegzistuojančią, bet gana abstrakčią vietą, kuri egzistuoja visur, – savo vietą, kad nereikėtų vėl kurti tikrovės parodijos. Tinklelis tiesiog atrodė paprasčiausias, neutraliausias ir nuogiausias būdas sukurti erdvę. Tam tikra prasme tai nebėra mano braižas, tai liniuotės, tiesių linijų, centimetrų, matematikos ir elementariausių vieno taško perspektyvos taisyklių braižas. Išnykstantis taškas paprastai būna centre – tai atrodė neutraliausias, dokumentinis išdėstymas, tarsi paso nuotrauka. Liniuotės naudojimas – tai dar vienas būdas išvengti matyti kūrinį kaip veidrodį. Vis dėlto yra netobulumų – ir tai, manau, esu aš gryniausiu pavidalu. Ir aš pagaliau su tuo susitaikiau, nes tie netobulumai taip pat tapo temos dalimi. Savo parašo ant darbų nebepalieku, norėčiau manyti, kad jie tiesiog staiga atsiranda savaime, kad aš juos ten randu.

Dirbdamas prie šios serijos supratau, kad viskas yra šiek tiek kreiva, ir tai padeda atsipalaiduoti. Net mano naudojamos liniuotės nebuvo tobulos – kartą sugadinau darbą, nes vienai iš liniuočių trūko milimetro. Tai buvo palengvėjimas! Juk man irgi trūksta milimetro.

Jūsų parodos „Smėlio knyga“ koncepcija labai įdomi, įkvėpimo sėmėtės iš argentiniečių rašytojo Jorge Luiso Borgeso apsakymų rinkinio „El libro de arena“. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie parodos koncepciją? Kaip atradote J. L. Borgesą?

Šį apsakymų rinkinį atradau būdamas visai jaunas. Prisimenu, kad jis buvo gražiais viršeliais – iš auksinio popieriaus su Botticelli paveikslo „Primavera“ fragmentu, man taip pat labai patiko pavadinimas. Kalbant apie apsakymus – man jie nelabai patiko, pasirodė sunkūs, nuo jų norėjosi miegoti ir dažniausiai jų tiesiog nesupratau. Pernai skaičiau George’ą Perecą ir jis privertė mane atsigręžti į Italo Calvino, o I. Calvino paskatino dar kartą pabandyti J. L. Borgesą ir šis nenuvylė.

„Smėlio knygos“ herojui į rankas patenka begalinė knyga – joje nėra nei pradžios, nei pabaigos, puslapiai joje „žydi“ kiekvienas kitaip. Jis išsigąsta knygos, nes ji sugriauna jo tikrovės sampratą, todėl jis jos atsikrato. 

Kai sėdžiu priešais tuščią gruntuotą lentą, galiu nukeliauti bet kur. Galiu pradėti liniją nuo bet kurio duoto ploto taško, gal net ne liniją – galiu padėti tašką ar net ką nors parašyti, galiu naudoti rašiklį ar pieštuką, bet taip pat galiu naudoti peilį ir braukyti kelią, galiu bučiuoti paviršių arba jį deginti. Galimybės begalinės ir tai kelia siaubą! Galėčiau net tęsti liniją per lentą, tęsti ją ant stalo, išeiti pro duris, pro laiptinę ir iš daugiabučio, tęsti kelią į Ukrainą ir pieštuku ar kuo nors panašiu nudurti rusų droną. Kai tai suvoki, viskas pasikeičia – kiekvienas tavo žingsnis yra raidė smėlio knygoje.

Savo kūrinius taip pat laikau erdvės užrašais erdvėje, savotiška erdvine kalba. Jei tobulas, statmenas tinklelis yra visiška tyla, rami jūra, įmetus į ją akmenį, ji pradeda kalbėti. Pirmieji darbai buvo tarsi raidės, erdvės abėcėlė – pagrindiniai kelių kvadratų pakilimai ir įdubimai. Vėliau jie virto žodžiais ir sakiniais, o kūriniai ėmė „kalbėti“ vienas su kitu, tęstis už paviršiaus, taip pat ir juos supančioje neigiamoje erdvėje. Vieta, neturinti nei pradžios, nei pabaigos.

Iš kur apskritai semiatės įkvėpimo savo kūrybai? Kokie kiti jūsų pomėgiai ir (arba) hobiai?

Mano mėgstamiausias muziejus yra visur aplinkui – mano kambaryje ir už lango. Ekspozicija nuolat keičiasi, kiekvieną dieną galima pamatyti ką nors naujo. Daugiausia įkvėpimo semiuosi ten, nors kartais jis ateina sapno, žodžio ar situacijos pavidalu. Dažnai į save žvelgiu kaip į vietą, kai kurie daiktai paslėpti stalčiuose, kai kurios durys atviros, kai kurios užrakintos – tinkami žodžiai ar prisilietimas gali suveikti kaip raktas.

Esu beveik tikras, kad mano kūrinių tamsos, platybių ir šiltos šviesos genezė slypi kažkur miglotoje „Tyliojoje kalvoje“ (Silent Hill), prislopintos šviesos košmaruose ir Marko Z. Danielewski knygoje „Lapų namai“ (House of Leaves).

Mėgstu skaityti, žaisti vaizdo žaidimus (manau, kad jie dažnai nuvertinami, bet kai kurie žaidimai yra tikrai nuostabūs meno kūriniai), žiūrėti filmus, ilgai vaikščioti tais pačiais takais ir ieškoti peizažo pokyčių. Jei reikėtų pasakyti, kas man padarė didžiausią įtaką per praėjusius metus, turėčiau paminėti I. Calvino „Cosmicomics“, J. L. Borgeso apsakymus ir Hideo Kojimos žaidimą „Death Stranding“. Nelabai domiuosi architektūra, priešingai, nei gali pasirodyti.

Prieš kelerius metus pradėjęs šią seriją, randu vis daugiau panašių kūrinių į savuosius – tiek senų, tiek ir naujų. Taip jau yra – kai ką nors darai pakankamai ilgai, pradedi tai matyti visur. „Youtube“ yra tokių madingų vaizdo įrašų apie miesto legendą, vadinamą „Backrooms“ – jie taip pat neblogai atitinka mano darbus.

Norėčiau paminėti ir autorių Tedą Chiangą. Jo istorijose taip pat nagrinėjamos sąvokos, kurias sunku arba neįmanoma įsivaizduoti ir aprėpti ir man tai labai patinka, primena laikus, kai atsitiktinai „nutolstu“. Matau save besisukantį ant mėlyno kamuolio erdvėje, vis labiau ir labiau tolstantį, ir man susilpnėja keliai. Toks įdomus jausmas! Tai vėl paverčia gyvenimą dideliu.

Gal galite plačiau papasakoti apie „Smėlio knygos“ tapybos techniką, kurioje naudojate akrilo tušą, aliejų ant medžio ir pieštuką? Ar ši technika yra jūsų atradimas, ar perimta iš kur nors kitur?

Mano gera draugė, puiki menininkė Zilė Ziemelė išmokė mane nesenstančios medinės lentos gruntavimo kreida ir želatina technikos, tad šis metodas yra jos. Gruntą tepu keliais sluoksniais ir kuo lygiau nušlifuoju. Tai gana varginantis procesas, bet man labiau patinka standus, lygus medinės lentos paviršius nei drobė. Bandžiau šiuos darbus daryti ir ant drobės, bet man nepatiko pieštuko sukuriama tekstūra, be to, drobė išsitempdavo, jei ant jos būdavo nubrėžta daug linijų ir susidarydavo keistas „žuvies akies“ efektas – niekada negalėdavau nupiešti tiksliai.

Piešiu pieštuku ir liniuote, stengiuosi tai padaryti kuo tiksliau. Būnu labai susikaupęs. Tai tampa meditaciniu užsiėmimu, bet gali tapti nuobodu, jei piešiama per ilgai.

Vėliau maskuojančia juosta uždengiu šviesesnes kūrinio dalis, tada akriliniais dažais išpurškiu tamsiausias dalis, gradientus, po gabalėlį nulupu juostą ir toliau purškiu tamsą tolimose vietose. Darydamas darbą niekada nematau jo „tokio, koks jis yra“ – tik nuplėšęs visą juostą galiu pamatyti, ar nesuklydau. Tada aliejiniais dažais „pasendinu“ darbą.

Labai abejoju, kad esu vienintelis, naudojantis šią techniką. Šiuo metu tai tiesiog patogiausias būdas, kurį radau tokiam darbui atlikti. Nesu visiškai patenkintas šia technika, visada yra aspektų, kuriuos galima gerinti, todėl ir toliau ieškau naujų būdų, kaip patobulinti savo darbą.

Pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų! Jei ką nors nudažau per tamsiai, to nebeįmanoma pašviesinti – procesas negrįžtamas. Tuomet turiu rinktis: viską nušlifuoti iki baltos spalvos ir pradėti iš naujo arba atleisti sau už tai, kad esu tik žmogus. Taigi galima sakyti, kad kai kurie kūriniai yra apie atleidimą.

Taip pat atsigręžiu į senesnius tekstus apie tapybos amatą: Leono Battistos Alberti „Apie tapybą“ ir Cennino Cennini „Amatininko vadovas“ – juose vis dar gausu naudingų patarimų, kuriuos ketinu pritaikyti savo darbams. 

O kaip dėl šviesotamsos (chiaroscuro) jūsų darbuose? Ar ji sukurta atsitiktinai, neturint tokių ketinimų, ar tai paslėpta užuomina į senąją tapybą? 

Šviesotamsa paprastai pasiekiama tada, kai šviesos šaltinis sklinda iš šono, pavyzdžiui, šviesos spindulys arba paveiksle esanti lempa, todėl šešėliai tampa labai ryškūs. Mano darbuose šviesa sklinda iš žmogaus, žiūrinčio į darbą, o nuo objektų paprastai šešėliai nekrinta (jei krinta, tai turi prasmę), tai veikiau nuoseklus tamsėjimas tolumoje – lengviausias būdas, kurį sugalvojau, kaip pavaizduoti paviršių be galo.

2019 metais gavote „Nordic & Baltic Young Artist Award“ prizą tapybos srityje, o 2020 metais Berlyno meno mugėje „Positions“ – prestižinį Secco Pontanovos fondo „Claus Micheletz – Preis 2020“ apdovanojimą. Kaip manote, kiek šie tarptautiniai apdovanojimai prisideda prie Jūsų meninio tobulėjimo?

Smarkiai! Piniginis prizas buvo geras postūmis, leidęs persikelti į didesnį butą, todėl dabar man nebereikia tapyti, valgyti ir miegoti tame pačiame kambaryje. Esu labai dėkingas.

Kalbant apie pripažinimą, manau, kad apdovanojimai prisideda dar labiau. Gaunu gana daug el. laiškų ir skambučių su gerais pasiūlymais ir kai kurių iš jų turiu atsisakyti, nes sunku viską spėti. Esu labiau urvinis gyventojas, mieliau renkuosi šešėlius nei saulės šviesą, bet šviesos spindulys buvo gana įkyrus.

Gal galite daugiau papasakoti apie savo planus? 

Šį semestrą noriu baigti magistrantūros studijas. Tikiuosi, kad tai pavyks, nes esu linkęs dirbti lėtai, per daug viską permąstyti. Yra planas sukurti sieninę freską Bauskės mieste Latvijoje, vykti į meno mugę „Positions“ Berlyne, taip pat ten surengti asmeninę parodą galerijoje „Jarmuschek + Partner“.

Jaučiuosi taip, tarsi viskas man būtų paduota ant sidabrinės lėkštutės – tik kartais nesu tikras, ar galiu visa tai priimti. Taip pat sunku rasti priežastį kurti meną karo metu, bet vėlgi – menas yra laisvės ženklas ir tai atrodo pakankama priežastis toliau jį kurti net ir tokiais laikais.

Ačiū už pokalbį!

J. Šneiderio tapybos paroda „Smėlio knyga“ galerijoje „Meno niša“ veiks iki 29 dienos.