Vasario pradžioje  Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ duris atvėrė Gusto Jagmino paroda „Poetinių bandymų stotis 1“. Tai jau aštuntoji asmeninė tapytojo paroda, kurioje jis eksponuoja savo tapybinius bandymus su dažais, plastika, siužetais ir prasminiais laukais. 

Interviu metu  menininkas pasidalijo savo mintimis apie parodą, kūrybą ir kadienybės aktualijas. Interviu autorė – Rosana Lukauskaitė. 

Naujausios parodos Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ viename iš paveikslų atrodo, kad žmogus darosi asmenukę pasaulio pabaigos fone. Kaip jūsų kūrinių nuotaiką ir tematiką paveikė pastarieji metai, kai pasaulį talžė maras ir karas, siautėjo apokaliptinės nuotaikos?

Apibendrinimus apie tai, kaip vienas ar kitas laikotarpis paveikė kūrybą, galima daryti praėjus metams ar keleriems. Šiuo atveju praėjus dvejiems metams pamačiau, kad mano darbuose atsirado daugiau spalvų ir šviesos. Išgyvento laiko nuotaikas stengiausi pavaizduoti ne taip akivaizdžiai, nevengdamas siurrealumo. Mano paveikslų siužetai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo grėsmingi. Pavyzdžiui, jūsų paminėtas paveikslas vadinasi „Žiūrėjimas į saulę“ ir jame žmogus laiko iškėlęs įrenginį, kuris galbūt valdo žiūroną ar teleskopą, nukreiptą į saulę, nors pirmas įspūdis gali būti, kad čia vaizduojamas atominis sprogimas. Daugelyje kūrinių sąmoningai palikau dviprasmybę. Kaip ir tarsi tituliniame parodos paveiksle „Poetinių bandymų stotis 1“ matosi dvi figūros, įlindusios į raketas. Žinoma, tai gali būti ir brutalaus karo Ukrainoje atspindys, bet galima čia pamatyti ir keistų bandymų poligoną ar kažkokią performatyvaus skrydžio repeticiją su butaforinėmis raketomis į kosmosą, į jį nė nepakylant… nes kosmosas yra čia, jis visur, mes jame. Galiausiai panašios butaforinės raketos mano vaikystėje absurdiškai stovėjo bene kiekvieno daugiabučio namo vaikų žaidimų aikštelėje. 

Jūsų paveiksluose (ir jų pavadinimuose) netrūksta ironijos. Esate minėjęs, kad „kūrybos link pakreipia dažniausiai kažkokia problema“. Kokį vaidmenį jūsų kūrybiniame procese atlieka visuomenės problemų apmąstymas? Ar menininkas gali kažką pakeisti, ar jam lieka tik atkreipti dėmesį į tai ir kartu su žiūrovu pasijuokti?

Nežinau, ar menininkas gali kažką pakeisti, bet jis gali reflektuoti visuomenės problemas. Visada esi ne tik menininkas, bet ir pilietis ir gali veikti ne tik kūrybinėje plotmėje. Jau net vien tik šiuolaikinės problematikos apmąstymas gali būti prasmingas. 

Jūsų kūryboje dominuoja abstrakcijos ir peizažai, pereinantys vienas į kitą. Skaičiau, kad siužetų paveikslams surandate pasivaikščiojimų metu. Jau senovės filosofai vaikščiojimą traktavo kaip būdą generuoti naujas mintis. Ar jums artima flâneur (stebinčio vaikštūno) dvasia?

Pasivaikščiojimai man labai svarbūs ir aš stengiuosi kiekvieną dieną nueiti nemažą atstumą. Mano antroji asmeninė paroda vadinosi „Dykinėjimai“ ir buvo kaip tik apie tai. Vaikštinėjant pradeda dėliotis paveikslų siužetai, bet tai nebūtinai kyla iš to, ką pamatai, – tiesiog kyla mintys. Dažnai net einant sau labai įprastais maršrutais ir nepamatant kažko labai naujo ar inspiruojančio, pats vaikščiojimo veiksmas, ritmas, gyvybės pulsas sujudina vidų, suteikia idėjų, kurios sėdint studijoje galbūt ir neateitų.

Taigi jus įkvepia gamtos pasaulis ir jo elementai. Kaip ši įtaka pasireiškia jūsų abstrakčiuose paveiksluose?

Kai tapau, paveikslas vis vien dažniausiai prasideda nuo dangaus ir žemės juostos dėmenų. Labai retai paveiksle to atsisakau. Tada tarp to dangaus ir žemės vyksta kažkoks veiksmas. Pats peizažas kaip leitmotyvas man yra labai svarbus. Dažniausiai pradžią paveikslui duoda kažkokia būsena, kuri ir sukuria tai, kas vyksta peizaže. Mano atveju, kraštovaizdžiai nebūna labai urbanizuoti, kaip tik renkuosi dykvietes. Labai mėgstu chaotiškai apaugusius lietuviškus šabakštynus. Naujausioje parodoje tokių darbų gal tik vienas, bet turiu tokį ciklą. Vasarą man labai svarbu tapyti iš natūros gamtoje – nešuosi etiudinę, išsirenku motyvą ir ten dirbu. Paprastai vengiu rodyti tokius kūrinius parodose, bet jie man labai svarbūs, nes kai turi gyvą santykį su realiais gamtos vaizdais, vėliau grįžus dirbti į studiją paveikslų turinys formuojasi lengviau.

Viename interviu svarstėte, kad „gal liks tik tapyba. Gal tapysiu tiesiog tapybą, kurios turinys – tapyba“. Atrodo, kad performatyvumo, instaliacijų ir nuolatinės medijų įvesties prisotintame šiuolaikinio meno kontekste tapyba patiria egzistencinius klausimus, skatinančius vis save perkurti iš naujo. Kaip išlaikote kūrybinį grynumą ir ištikimybę molbertui, drobei ir dažams? 

Tai nėra sunku, nes tai yra pasirinkimas. Ruošdamasis šiai naujausiai parodai supratau, kad man ne itin patinka rengti parodas – visas tas šaršalas ir buvimas matomam labai išvargina. Tačiau parodas rengti reikia, kad pamatytum savo kūrinius iš šalies ir sulauktum paskatinimų ar kritikos. Vis dėlto labiausiai noriu tiesiog tapyti. Tapyba yra tarsi labai specifiška kalba. Ja gali perduoti tam tikrus dalykus, kurių kitaip nebūtų įmanoma iškomunikuoti. Kai jau ne vienus metus šia kalba naudojiesi, norisi tai tęsti ir „skaityti“ kitų kolegų darbus. Čia persakau tapytojo Arūno Vaitkūno mintį, kuri man labai giliai įsirėžė atmintyje. O tapybos mirties mitas pats jau seniai nebegyvas. Lietuvoje jis sklandė prieš kokius dvidešimt metų. Dabar kaip tik tarsi vyksta savotiškas tapybos renesansas. 

Man atrodo, kad tapyba bus visą laiką, kol bus žmogus, tik gal kis formos, priemonės, dažai. Jau dabar yra sukurtos kompiuterinės programos, kurios sukomponuoja muziką harmoningiau už žmogų, ir net yra padaryti eksperimentai, kai sukvietus publiką į filharmonijos salę ši muzika jiems grojama nepasakius, kas autorius, arba apgaunant, kad čia skamba kažkokia nežinoma Bethoveno sonata, o vėliau susirinkusiesiems sugrojama tikro kompozitoriaus muzika. Keisčiausia, kad klausytojams dažniausiai labiau patinka pirmoji kompozicija. Vis dėlto tai nenuneigia pačios muzikos, nes ji visų pirma yra būdas bendrauti, jausti vienas kitą. Taip, kaip įdomu sužaisti šachmatų partiją, įdomu ir kažką sukurti. Nemanau, kad tapybai dabar trūksta dėmesio. Tiesa, galbūt sumažėjo ratas žmonių, kurie geba „skaityti“ tapybą, bet jų dar yra ir visada gali pasikalbėti su kolegomis. Netgi sakoma, kad nedidelėje Lietuvoje yra dvi tapybos mokyklos: Vilniaus bei Kauno ir dargi šios mokyklos turi tam tikrų skirtumų! Manau, kad tapyba buvo ir bus.

Pratęsiant jūsų paminėtą technologijų ir kompiuterinių algoritmų temą norisi paklausti, kaip vertinate dirbtinio intelekto kuriamus vaizdus, kurie verčia persvarstyti autentiškumo ir autorystės klausimus.

Man įdomu pats faktas ir stebina ne patys tokios kūrybos rezultatai ar autorystės klausimai, bet būtent technologinė pažanga ir tai, kaip toli nueita. Kaip ir minėtu muzikos atveju, labiau stebina ne pačios kompozicijos, o informacinių technologijų galimybės. Manau, kad tai visai kita sritis, esanti greta meno, bet niekada neišstumsianti žmogaus kūrybos. Kalbiniai algoritmai, kurie geba mokytis iš interneto, gali visai neblogai dėlioti ir poeziją. Manau, tokių atvejų vis daugės ir galbūt jie prisidės prie technologinės plėtros. Jau egzistuoja ir mechaninės mašinos, kurios tapo. Jų programinė įranga irgi „kuria“, bet tai nepakeis dalykų, kuriuos kuria žmogus. 

 Jūsų paveiksluose daug elektros įvadų, stulpų, transformatorinių vaizdų. Ką jums reiškia šie įtampų ir srovių tinklai? Kas labiausiai įelektrina kūrybiniame gyvenime?

Dažnai pasivaikščiodamas po tipinį Lietuvos kraštovaizdį (dažnai būnu Dzūkijoje, Daugų miestelyje) kalvotuose laukuose, tarsi laukinėje, melioracijos nepaliestoje gamtoje aptinku elektros stulpus. Tai tarsi civilizacijos ženklas. Ten būnant dar girdisi, kad tie stulpai skleidžia ir zvimbimą. Kūriniuose tokiais vaizdais kalbu labiau ne apie pačią elektrą, bet apie žmogaus pastatytus, visiškai neįdomius ir banalius įrenginius, kurie tarsi archetipai labai veikia peizažą. Panašaus peizažo pajautimo galima rasti ir Remigijaus Pačėsos fotografijose, ir Algimanto Kuro tapyboje. Tokio paveikumo ženklai yra ir kryžiai, kurie atsiradę peizaže iš karto sukelia įtampą. O kūrybiniame gyvenime labiausiai įelektrina pats gyvenimas.

Paminėjote R. Pačėsą, A. Kurą, taip pat viename savo paveiksle nutapėte langą su vaizdu, panašiu į Rothko paveikslą. Kokie dar menininkai jus įkvepia? Gal tie, kurie padarė didžiausią įtaką formuojantis kaip jaunam menininkui, artimi iki šiol?

Didžiausią įtaką man padarė būtent Lietuvos tapytojai, o inspiruoja dažniausiai tie dalykai tapyboje, kurių aš pats nepraktikuoju. Pavyzdžiui, pastaruosius dvejus metus man labai įdomus ir niekada neatsibostantis yra Paulas Klee, nors jo tapyba yra kardinaliai kitokia negu mano. Dažnai vartau jo albumą. Ir kadangi tai buvo be galo produktyvus kūrėjas, palikęs daug darbų, internete stebiu kelis jam dedikuotus „Facebook“ puslapius, kuriuose kiekvieną dieną pamatau kažką naujo, keliančio nuostabą. Įkvepia P. Klee muzikalūs darbai, laisvė konstruoti gilų, išjaustą ir išdirbtą paveikslų turinį iš, atrodo, paprastų, vaikiškų detalių. O iš tų menininkų, kurie formuodamiesi buvo svarbūs ir tokie liko iki šiol… reikėtų vardyti kokį dešimtį Lietuvos tapytojų. 

Kaip svarbią savo dienotvarkės dalį esate minėjęs skaitymą. Kokia knyga ar knygos dabar guli ant jūsų naktinio stalelio? Ar perskaityti kūriniai vėliau kaip nors atsispindi ir jūsų kūryboje?

Dabar skaitau Mato Maldeikio „Pasaulio pabaigos istorija“. Toks pavadinimas gal labai skambus, tačiau tai labai rimta knyga apie šiandienę geopolitinę situaciją pasaulyje. Ir kadangi autorius yra lietuvis, daug dėmesio skiriama tam, kaip tai paliečia Lietuvą. Kita šalia gulinti knyga yra Sigito Gedos „Žalieji pergamentai. Dienoraščiai“. Paprastai vienu metu skaitau ne vieną knygą. Jeigu noriu pamąstymų apie pasaulio problemas, renkuosi daugiau istorinį, antropologinį turinį, bet šalia visada yra ir grožinė literatūra. Skaitoma literatūra tiesiogiai tapyboje dažniausiai neatsispindi, bet ji sukelia daug visokių vidinių impulsų, kurie tampa akstinu tapyti vienokį ar kitokį paveikslą. 

„Poetinių bandymų stotis 1“ – jau aštuntoji jūsų asmeninė paroda. Ar ateityje laukia ir „Poetinių bandymų stotis 2“? Kokį ciklą kuriate dabar?

Dėl „Poetinių bandymų stoties 2“ nesu tikras, nes ciklus formuoju pagal naujus ieškojimus tapyboje ir tai, kas man tuo momentu, būna, labai svarbu tiek asmeniniame gyvenime, tiek atsižvelgiant į tai, kas vyksta aplinkui. Šiuo metu negalvoju apie kitą asmeninę parodą, nes pastaruoju metu nemažai jų turėjau ir jaučiu nuovargį. Kartais pavydžiu tokiems tapytojams kaip lietuvių tapybos klasikas Antanas Samuolis, kurie per gyvenimą surengė labai mažai asmeninių parodų. Dabar tapo įprasta daryti asmenines parodas kasmet tam, kad menininkai primintų apie save, parodytų, ką sukūrė, pateiktų tarsi savotišką ataskaitą. Man atrodo, kad tai nebūtina. Pastaraisiais metais man teko dažniau surengti asmeninių parodų, o anksčiau jas rengdavau rečiau, kas dvejus ar trejus metus.

G. Jagmino paroda „Poetinių bandymų stotis 1“ Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ vyks iki kovo 17 dienos.