Project conceived and curated by Raminta Jurėnaitė.
Vilniaus – Europos kultūros sostinės projektas ” Parodų ciklas – Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos ” vyks Vilniuje liepos 4 – 31 dienomis.
Vilniečiai ir miesto svečiai visą liepos mėnesį kviečiami į ilgą pasivaikščiojimą po Vilniaus centro ir Senamiesčio galerijas numalšinti per ilgus metus susikaupusio tapybos alkio.
Septyniolikoje dailės galerijų ir parodų salių bus eksponuojama 57 iškiliausių lietuvių menininkų tapyba. „Arkos” galerijoje bus eksponuojama apžvalginė paroda „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos”. Šioje ir kitose parodose bus atskleista, kaip Lietuvoje nuo 1960m. iki šiandien vystosi šios abi tapybos tradicijos.
Šalia dominuojančių abstrakcijos ir ekspresionizmo linijų parodų cikle bus pristatomos ir realizmo, neoromantizmo, bei konceptualizmo apraiškos.
Galerijoje “Meno niša” pristatoma Rūtos Katiliūtės kūryba
Keičiantis dienos šviesai keičiasi ir monochrominiai Katiliūtės paveikslai. Todėl į jos parodą galerijoje reiktų sugrįžti kelis kartus, skirtingu oru ir laiku, norint patirti šviesos ir šešėlio kaitos turtingumą. Katiliūtės paveikslai ne tik reaguoja į šviesą, bet ir gimsta iš šviesos studijų. Jos drobėse spalvos tarsi švyti iš vidaus sudarydamos šviesos šaltinio įspūdį.
Paskutinės čia rodomos Katiliūtės drobės yra mėlynos, baltos, gelsvos, rožinės, ir net pilkos yra tapomas greitais laisvais potėpiais, lyg gūsiais. Prislopinti šviesos – tamsos kontrastai ir pulsuojantis stiprus šviesos srautas sukuria užslėptą įtampą.
Paveikslai švelnūs, bet kupini judėjimo. Išgaunamas atmosferiškumo įspūdis asocijuojantis su kamuoliniais ir plunksniniais debesimis, aušra, saulėtekiu, lietum, sniegu ir rūku. Šios vizijos trapios ir efemeriškos. Ilgai stebint jos atsiranda ir vėl netikėtai išnyksta. Tai – tuštuma kupina energijos.
Apsiribojimas viena spalva čia nesusijęs su redukuojančiu tapybos fenomeno neigimu. Jis tampa dar stipresne tapybiškumo išraiška Jis ir iš žiūrovo pareikalauja jautrios spalvinės klausos. Tenka pamatyti beveik nematomus dalykus Čia apeliuojama ne į protą, bet į jausmus ir nuotaikas.
Katiliūtei pavyko savo kūryba praturtinti vieną iš itin kontempliatyvių XX–XXI a. abstrakčios tapybos tradicijų . Ji pratęsė Mark Rothko, Yves Klein ir Gotthard Graubner monochrominės abstrakčios šviesos tapybos, kosmogoninės energijos ir transcendentinės šviesos simbolio, meditatyvumo ir gilios beribės erdvės perteikimo paieškas. Kaip ir Agnes Martin savo baltose drobėse Rūta redukciją suderina su procesualumo perteikimu. Tuo pačiu metu Katiliūtės tapyba ir daug suprantamesnė bei jausmingesnė nei jos pirmtakų. Ji šviesios melancholijos tapytoja, suvirpinanti šviesą ir vaizduotę.