Nedideliame Dusetų miestelyje gyvena du dideli menininkai ir jų vaikai. Taip derėtų pristatyti tapytojų Šarūno ir Nomedos Saukų šeimyną. Sostinėje jie pasirodo retokai, nors čia gyvena jų tėvai, čia vyksta jų kūrinių parodos, čia juos „medžioja“ kolekcininkai ir kūrybos gerbėjai.
Šarūnas Sauka gimė 1958 m. Vilniuje. 1978–1985 studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1989 m. jo kūryba buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Parodose dailininkas pradėjo dalyvauti 1982-aisiais ir iš karto išsiskyrė iš abstrakčiosios koloristinės lietuvių tapybos mokyklos stilistikos. Esminis Š. Saukos kūrinių elementas – mistiškai siureaalistinė nuotaika „prisodrinta“ daugybės prasmių, paralelių, metaforų. Iš lietuviškojo konteksto Šarūno darbai skyrėsi ir dėl literatūrinio siužeto užuomazgų, akivaizdaus figūrinės tapybos prado, dekoratyvios ir kruopščios tapybos manieros. Jo kūriniuose žiūrovas pirmiausiai bando „perskaityti, kas pavaizduota“, ieškoti perkeltinių reikšmių. Tačiau paveiksle vaizduojamos situacijos nėra tiesioginė aliuzija į gyvenimą, o greičiau jo metafora.
Saukos kūriniai visada sulaukdavo nevienareikšmių interpretacijų. Tiesa, jos kito priklausomai nuo visuomeninės sąmonės: sovietiniais laikais juose ieškota socialinių ir net politinių tikrovės komentarų, vėliau imta domėtis žmogaus pasąmonės atspindžiais.
Šia prasme paieškos nėra tuščias reikalas. Menotyrininkas Jonas Valatkevičius įžvelgė Saukos kūryboje kelias skirtingas erdves: realią ir sąlyginę – pasąmoninę. Pasak jo, esminė jo tapybos savybė – šių dviejų pradų susidūrimas. Ir dar viena išskirtinė Saukos kūrybos savybė – paveiksluose menininkas ne tik analizuoja žmonių santykius, bet ir atskleidžia tamsiąsias jo prigimties puses, tačiau žvelgia į tai su geroka skepsio doze.
Šarūnas Sauka nėra produktyvus dailininkas – jis surengė vos devynias personalines parodas, nedažnai pasirodo ir bendrose ekspozicijose. Tad galerija „Meno niša“ gali didžiuotis, kad dailininkas dalyvavo pirmojoje galerijos parodoje „Auksas mene“ (2002), o dabar surengė personalinę parodą kartu su žmona Nomeda Saukiene ir sūnumi Mykolu.
Nomeda Saukienė gimė 1957 m. Dusetose. 1981 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1983-ųjų, yra surengusi keturias personalines parodas. Nomedos kūrybos ištakomis galėtume laikyti panteistinę filosofiją. Jos drobėse nepriklausomą gyvenimą gyvena alijošiai, žolynai, alyvos. Toje augalų idilėje tik vėliau įžvelgi vaikų figūrėles, kurios ten ilsisi tarsi motinos įsčiose. Poetas Sigitas Parulskis taikliai pastebėjo, jog tarp žiūrovo ir gamtos yra tarpinė grandis – Nomedos paveikslai, kuriuose grumiasi žalia ir raudona spalvos. Pasak jo, Nomedos alijošiai turi gyvoms būtybėms būdingos plastikos. Nors Nomedos tapyba yra tipingai „lietuviška“ tradicine koloristo prasme, tačiau joje nėra lietuvių menininkams būdingo dramatizmo. Autorė paprasčiausiai tapo tai, kuo gyvena: gamta, vaikais, pačia tapyba. Nuoširdumas ir jokio manieringumo, nors plastine prasme dailininkės paveiksluose atrasime ir turtingų barokinių arabeskų, ir „išieškotų“ spalvų santykių.
Toks tad duetas – sunkiai įsivaizduojamas parodų salėje, nes gyvenime dar ne to būna!. Ir pagaliau Mykolas Sauka. Pirmasis pasirodymas. Debiutas sostinėje. Mykolas Sauka gimė 1989 m. Gyvena Dusetose, mokosi mokykloje, o Šiaip – piešia, klijuoja, rašo (kur gi ne, jei šeimos draugas Sigitas Parulskis). Tai, ką sumano, įgyvendina be pašalinių pagalbos, pasitelkdamas medžiagas, kurias turi po ranka – popierių, kartoną, plaukus, dažus, klijus etc. Jo skulptūrinės formos labai autentiškos, net baugiai natūralistinės.