Audrius Janušonis – konceptualiausias ir ironiškiausias Lietuvos keramikas. Šie teiginiai, mano nuomone, nediskutuotini; jei jau visai subjektyviai, būtų galima dar pridėti – geriausias, tačiau šiais laikais tokiais apibūdinimais svaidytis nėra visai saugu, todėl šią nuomonę paliksiu skliausteliuose. Visos šios savybės kaip ant delno atsiskleidžia parodos galerijoje „Meno niša“ pavadinime. „Menas trumpas, ir gyvenimas trumpas“, va taip, senieji romėnai. Janušonis trumpai ir aiškiai pastato į vietą ir protėvius, ir žiūrovus, ir save, eksponuodamas naujausius savo kūrinius.

Taigi – konceptualiausias, ironiškiausias, (geriausias), kas dar? Ko gero, žaismingiausias ir paslaptingiausias. Visos šios savybės ne vieną kartą jau buvo išvardintos įvairiuose tekstuose (nes Janušonį dailės kritikai myli. Ir yra už ką!) ir sunku būtų pasakyti ką nors naujo. Antra vertus, kai geriau pagalvoji – ar reikia? Juk ir pats autorius nedemonstruoja radikalių stiliaus ar formos pokyčių ir, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nepuola nuoga krūtine į erškėčių krūmus, augančius šalia nepramintų takų. Jis vis taip pat naudoja molį savo mintims įkūnyti. Vis taip pat jo figūros atrodo tarsi sudrėbtos iš žemės gurvuolių, regisi, besiformuojančios čia pat žiūrovo akivaizdoje. “Deformuotos figūrų proporcijos, spontaniška lipdyba, šviesos ir šešėlio ekspresija „nepabaigtuose“ paviršiuose, „skurdumo“ įspūdis, išgaunamas tartum atsitiktinai nutekėjusia glazūra bei paviršiaus tekstūra – dažniausiai naudojamos raiškos priemonės”, teigia Pilė Veljataga. Tačiau tos, regisi, ką tik suformuotos figūros slidžiai blizga patraukliu glazūros sluoksniu – vis taip pat viliodamos akį ir pretenduodamos į iliuzinį dekoratyvumą. Ir naratyvo šįkart šiek tiek mažiau, daugiau skulptūriškumo ir dekoratyvumo. Užtat ženkliai daugiau zuikių, ir tai, pasak autoriaus, visai niekaip nesusiję su ką tik praėjusiom Velykom – šiaip atsitiktinis sutapimas. Su kuo susiję zuikiai, taip pat nesiimsiu spėti, tą galėtų nebent mitinis „zuikių dievas“, miglotai išnyrantis iš atminties.

Taigi regimas Audriaus Janušonio darbų dekoratyvumas iš tikrųjų iliuzinis: figūros lyg ir taikosi į „židinio atbrailos skulptūrėles“, apsimesdamos kukliais puošybinę paskirtį turinčiais objektais. Tačiau niekas iš tiesų neapsigauna: objektai mįslingi, paslaptingi ir net tuomet, kai atrodo nekalti, kaip pavyzdžiui, zuikiai. Janušonis yra prilipdęs tiek įvairiausių pavidalų demonų, kad ir nekaltame zuikelyje, nori to ar ne, imi ieškoti paslėptų prasmių – net jei jų ten nėra ir niekuomet nebuvo. Tačiau pasitaiko, kad ir randi – kaip mažutę kaukolytę ant veržliai šuoliuojančio zuikio kojos. Toks žavus ekspresyvus mirties nešėjas? Ar šiaip nieko nereiškiantis aksesuaras? Nespėliokite, nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris žinotų, ką reiškia Audriaus Janušonio siužetai,; o kadangi pats autorius uoliai naudojasi savo teise nieko neaiškinti, taip ir jausitės – švelniai ir šmaikščiai vedžiojami už nosies. Bet dabar pasakykite, kad tai jums nepatinka – niekas nepatikės.

Todėl ir smagu pasiduoti Janušonio pavidalų magijai – tie jo demonai ir pavidalai šiek tiek komiški, šiek tiek makabriški, šiek tiek kičiniai. Sakantys labai daug, bet dažniausiai labai miglotai, todėl taip ir lieki klaidžioti spėlionių labirintuose. Bet pabrėžiu, į juos įlendi savo noru. Nes ten linksma ir yra apie ką pagalvoti. Kad ir apie gyvenimą, kuris yra trumpas kaip ir menas. Skirtingai nuo senovės romėnų, Audriui Janušoniui menas yra trumpas – motociklo ilgio. Nes dvidešimt jo kūrinių, pasirodo, galima iškeisti į vieną motociklą. Todėl, jei pamatysite autorių, išdidžiai riedantį Vilniaus ar Alytaus gatvėmis, žinokite, kad kažkur išdidžiai vaikšto laimingasis Janušonio darbų savininkas. Sunkmečiu natūriniai mainai klesti visose srityse: rūbai mainomi į knygas, sviestas ir kiaušiniai – į namų apyvokos daiktus. Keramika – į motociklą, va kaip. Ir iš tiesų, juk gyvenimas trumpas, reikia spėti pasivažinėti ir motociklu, iškeistu į neilgaamžes (nes greit dūžtančias) keramines statulėles…

Dr. Jurgita Ludavičienė