Andrėjos Maiburovaitės paroda „Crude“ galerijoje „Meno niša“
Meno kritikė, rašytoja Ieva Gražytė

 

Naftos gavyba visada prasideda savotišku pašnekesiu, primenančiu merginimą ar net užkalbėjimą. Naftos ieškotojai šaukiasi savo laimikio į žemės gelmes siųsdami garso bangas, o jam atsiliepus – užtenka tikslingai žengti drąsų žingsnį laimikio link išgręžiant skylę, pro kurią milijonus metų po mūsų kojomis glūdinti istorija, pati ima lietis į paviršių. Tik spaudimui gelmėse mažėjant, nemažėja ištroškusiųjų godumas – žemiškieji resursai imami mechaniškai siurbti, o paskutinius syvus iš gelmių išplauna stiprios vandens srovės. 

Personalinės Andrėjos Maiburovaitės parodos „Crude“ pavadinimas nurodo daugiaprasmę sąvoką reiškiančią žaliavą. Nerafinuotą medžiagą, tokią, kokia ji yra – nekultūringa, o tiksliau – dar nesukultūrinta. Todėl ilgainiui žodis imtas vartoti norint įvardinti kažką grubaus ir eskiziško, turinčio daug potencialo virsti išbaigtu šedevru. Dažniausiai akcentuojant nepakankamumą, kokybės stoką, dėl žaliavos primityvumo, kuriame tariamai nėra subtilumo ir elegancijos. Šia „tapybine stoka“ manevruojantys Maiburovaitės paveikslai, detalų figuratyvumą ir atspalvių gausą talpina savo blizgiuose paviršiuose, sukurtuose naftos reflektyvumo, kuriuose atsispindi autobiografinė kūryba.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Mažeikiai, kuriuose gimė menininkė, kaip ir kiti šalies miestai vijosi naujus rinkos ekonomikos dėsnius. Tai sąlygojo padidėjusį naftos perdirbimo gamyklos našumą, aplink kurį sukosi ir viso miesto gyvenimas. Skystis iš gelmių ir pačių mūsų istorinių sluoksnių, tapo esmine miesto gyventojų ekonomine aplinkybe kultūriniuose pasakojimuose. Andrėja šiuos pasakojimus, lyg etnografinį tyrimą, seka intuityviai, tačiau be galo nuosekliai.

Vienas jų – istorija apie šeimos sodo gilumoje ilgą laiką augusią seną obelį. Paskutinę savo gyvenimo vasarą, šimtametė obelis netikėtai pražydusi itin gausiai. Vasarai įpusėjus, jos šakas ėmė sverti nepakeliama obuolių našta. Atidavusi paskutines jėgas vaisiams, buvo nusverta savo pačios šakų svorio. Nulūžusi, gyvenimą baigė viltingu reprodukciniu pasiaukojimu. Taip poetiškai, kasdienis gamtos išteklių naudojimas ir moters reprodukcinis nerimas persipina autorės asmeniškuose pasakojimuose. 

„Crude” taip pat apibūdina kažką nerafinuoto, netaktiško ar vulgaraus. Ši žaliava, kurioje slypi visa gaivališka jėga ir potencialas, vienareikšmiškai yra ir pati parodos kūrėja, reflektuojanti moters, gamtos ir darbininkijos išnaudojimą, patį tapusį antgamtiška galia. Išnaudojimo galiai, iššaukiančiai susidomėjimą, pyktį, liūdesį ar beviltiškumą, neįmanoma pritarti tiek, kiek neįmanoma ir likti abejingai.

Parodoje abstrakti materialybė paveiksluose ir detali konkretybė video kūriniuose, dubliuojasi lyg vėl ir vėl vaizdą bei reikšmę jautriai fokusuojantis objektyvas, aktyviai besistengiantis fiksuoti politinę, ekonominę ir ekologinę eksploataciją, besitęsiančią jau šimtmečius. Nuo pat vieno seniausių ir brangiausių natūralių pigmentų gavybos istorijos pradžios. 

Pigmentas, įvardinamas imperatorišku purpuriniu, išgaunamas iš Viduržemio jūros pakrantės minkštakūnių viduje esančių mažyčių liaukų sekreto. Brangesnės už auksą žaliavos gavyba, dėl brutalumo ir masinio kriauklių naikinimo, kai kuriose vietovėse buvo uždrausta arba savaime išnyko. Šiuo purpuriniu krauju tapytas paveikslas parodoje, dar vienas pavyzdys, kaip kultūra sugretina disciplinuojančias apdorojimo ir padorumo sąvokas.