Monika Dirsytė (g.1989) dar tebestudijuodama yra viešai pristačiusi nemažai darbų. Viešumos kontekste privatus turinys yra pateikiamas minios susibūrimų ir komercijos vietose, kaip prekybos centrai ir meno mugės. Viešumos ir privatumo sąveika—tai performanso meno laidas, ir ši kylanti menininkė geba panaudoti viešumą kaip superlaidininką tarp savęs ir publikos.
Pirmą kartą susidūriau su jos darbu “Monika Monikai” Go9 prekybos centre 2014-aisiais metais. Tuomet rašiau 7 meno dienose, lygindama šią Lietuvos menininkę su performanso meno žvaigžde Marina Abramovič:
“Tiek Marina, tiek Monika ieško tiesioginio kontakto su žiūrove, bet kiekviena ieško kitur, tad kitką ir randa. Marina tapo reginio magnetu – [Guy] Debord’o žodžiais, „kapitalu, prisotintu iki tokio laipsnio, kad jis tampa grynu reginiu“. Monika, priešingai, tarsi mėgina nuo tokio regimybių prisotinimo iš dalies atsiriboti ir, taip pat iš dalies, taikytis su kapitalo pasauliu – ji laiko galvą dėžėje, kartu laikydama tą dėžę savo pačios rankomis, sėdėdama ne baltajame kube, bet ištuštėjusiame prekybos centre. Monika man mielesnė už Mariną.”
Tuometines įžvalgas patvirtino ir pranoko Dirsytės diplominis darbas Kompleksas, pristatytas Vilniaus meno mugėje 2016 birželio 10-ą dieną, visą dieną. Šio ilgalaikio performanso veikimo principas—socialinių ryšių pakeitimas asmeniniais meno erdvėje, kurioje publika tampa privačia. Menininkė atsisakė butaforijos ir visa darbo energiją sutelkė į šio ryšio kultivavimą visuomenėje, multiplikuodama savo meninę personą kitų moterų bendrijoje, kuri tapo tarsi ansambliu jos darbui atlikti. Nepaisant to, kad visos performanso dalyvės dirbo Monikos darbą—realizavo jos idėją–kiekviena dalyvė išliko savimi, tuo praturtindama menininkės sukurtą formatą.
Žmonių asmeniniai gyvenimai visuomenėje—pati sudėtingiausia meno medžiaga, ir ši menininkė ją meistriškai įvaldė. Šiame darbe, ji mus visas viešai išrengė kitų moterų daugiabriauniame veidrodyje. Kiekvienos dalyvės konfesiniai pasisakymai, palydimi dirbtinio juoko intarpais, tarsi grupinės terapijos seanse buvo atliekami tarsi norint išsivaduoti iš visuomenės įdiegtų, bet įasmenintų ir todėl tapusių slaptomis baimių, kompleksų, ir tikrų kančių, jas sugrąžinant i viešumą, šiurpiu juoku patvirtinant sandėrį tarp menininkės ir publikos.
Šis performansas atspindi dabartinės jaunos moters padėtį Lietuvos visuomenėje geriau, nei sociologijos studijos, ir visa spauda ir televizija.
Tekstas Sandros Skurvidos