Evaldas Jansas ( g. 1969) į mūsų šiuolaikinio meno sceną XX a. 10 deš. pirmoje pusėje įsiveržė įspūdingai, su nevaldoma jėga, tarsi enfant terrible. Jis įkūnijo visas „modernistinio“ ekscentriško genialumo klišes ir kartu „postmodernistiškai“ meistriškai jas išnaudojo (juk pats prasitarė, kad lankė dramos būrelį), kartu jas griaudamas. Jansas išbandė įvairias sritis: tapybą, objektus, instaliacijas, videografiją, šokiruojančius performansus ir net literatūrą (jo opusas „Odė rutinai“ – bohemiško gatvės gyvenimo manifestas) ir įspūdingiausiai atsiskleidė kaip savitos performatyvios videokūrybos meistras.

Filmavimo kamera Jansui tapo tarsi kūno, ma(ąs)tymo tęsiniu, intuityvia psichosomatine išraiška, netgi iškrova, kai nebelieka skirtumo tarp „aš“ ir „pasaulio“. Janso videokūryba (anot Jono Valatkevičiaus, home video atmaina) balansuoja tarp sarkazmo, agresijos, nihilizmo, persisunkusio socialinio dugno syvais

Vis dėlto, egzistuoja „tapytojų virusas“ arba „tapytojų genas“, kuris gali snausti keletą ar net keliolika metų, latentiškai tūnoti organizme ir staiga, netikėtai pabusti, imti veikti. Kas studijavo VDA tapybos katedroje, žino apie ką kalbu. Galima sąmoningai nekęsti šio „viruso“, tačiau tam jis ir virusas, kad gali nepaisyti jo nešiotojo norų, simpatijų ar antipatijų.

Preš keletą metų Jansas – mūsų video meno Baudelaire`as – staiga sugrįžo prie tapybos. Daug kas raukėsi, tarytum paragavęs ko nors rūgštaus. Vieniems patiko, kitiems atrodė, jog menininkas „išdavė save“. Tačiau Jansas tapė ir tapo toliau. Žinoma, tai nėra Tapyba, kokią ją suprantame lietuviškos lyrinės koloristinės tapybos tradicijos kontekste, tai – tarsi šiuolaikinis folkloras, moderni mitologija, pasakojama tarsi gatvės prekeivio lūpomis, įkūnyta „didingoje“ tapybos medijoje.

Kai kam atrodo, kad Jansas tapyboje – mažiau radikalus, nei videomene. Tam tikra prasme – taip. Tačiau sukergęs tapybos archaizmą su anekdotiniu ar televiziniu-anekdotiniu lygmeniu, Jansas ir toliau verčia daug ką raukytis, tarsi būtume jėga verčiami žiūrėti kokią „Kakadu“ laidą, kurioje tyčiojamasi tiek iš laidos herojų, tiek iš mūsų pačių. Čia pseudo-klasikine maniera nutapyti kvazi-animaciniai herojai – mitologinės būtybės ir konkretūs asmenys, kentauras besiruošiantis išpisti guminę lėlę ar Algirdas Brazauskas, trypiantis klumpakojį – visi to paties (tapybos?) karnavalo dalyviai.

Man asmeniškai Janso tapyba – tiesiog šlykšti. Ir būtent todėl ji man labai patinka.

Kęstutis Šapoka

CV