Rosana Lukauskaitė
Jurgio Tarabildos parodos „Sync“ anotacija
2025.04.02 – 05.20

Riba tarp skaitmeninės ir fizinės realybės vis labiau nyksta, virsta plastiška, nuolat persitvarkančia sąsaja tarp signalo ir suvokimo. Ar galime per ekraną pajusti, kad strymeris karščiuoja? Ar šaltas pikselių tinklas gali perduoti žmogaus baimę karo zonoje? Kodėl tie trys megapikseliai tolumoje atrodo reikšmingesni nei keturi šalia? Mes nuolat ieškome atpažįstamos formos, net atsitiktinėms linijoms suteikiame veidą, net trūkinėjantiems duomenims – sielą.

Jurgio Tarabildos paroda „Sync“ veikia kaip vizualinė užuomina į šią deformuotą realybės suvokimo būseną. Jo ženklai netikslūs, tačiau konkretūs – tarsi prisilietimo pėdsakai ekrane, lyg rankos gestai, užfiksuoti tik tiek, kiek leidžia technologinė terpė. Juodi potėpiai ant žalsvos drobės ar báltos kreivės juodame fone – tai ne objektai, o signalo likučiai, įrašai iš srauto, kuris niekada nebuvo iki galo užfiksuotas.

Ši tapyba susijusi su postinterneto vizualumo problematika: tai, kaip mes projektuojame emocijas į skaitmeninius ženklus ir fetišizuojame pikselių struktūras, jungdami jų atstumus į prasmingus naratyvus. Kaip Wade’o Guytono spaudinių klaidos tampa tapybinės kalbos dalimi, kaip Cory Arcangel sugeneruoti vaizdai sukelia nostalgiją laikui, kurio net nepatyrėme, taip ir Tarabildos gestai sinchronizuojasi su mūsų kasdienėmis duomenų suvokimo trajektorijomis. „Sync“ veikia kaip vizualinė archeologija realybės, kurioje nebėra aiškios ribos tarp to, kas išgyventa, ir to, kas tik sugeneruota. Virtualybės begalybė išplečia vizualinės kalbos ribas, suteikdama galimybę ne tik stebėti laiką, bet ir manipuliuoti juo. Atsitiktinis piršto brūkštelėjimas čia tampa toks pat reikšmingas kaip archajiškas simbolis.

„Tai intuityvūs, automatinio piešimo technika paremti jutiklinio kilimėlio sukurti gestai, piešiniai virtualioje erdvėje, vėliau tiksliai perkeliami ant drobės naudojant dažus, dažymo juostas, dažą dengiant voleliu“ – aiškina menininkas, pabrėždamas, kad kūrybinis procesas tampa sinchronizacijos tarp dviejų skirtingų vaizdo egzistavimo formų aktu. Tarabilda čia ne tik fiksuoja skaitmeninės sąsajos vizualumą, bet ir dekonstruoja jį – fragmentuotas ženklas tampa nebe spontanišku potėpiu, o kruopščiai atkurtu virtualaus judesio pėdsaku, išlaikančiu skaitmeninę kilmę, bet įgyjančiu materialų svorį. Toks metodas primena postinterneto kalbos strategijas, kuriose skaitmeninis netikslumas virsta materialiu preciziškumu. Tai kelia klausimą: ar šie ženklai tebėra gestai, ar veikiau jau – algoritminiai pėdsakai? Ar mes vis dar žvelgiame į tapybą, ar į skaitmeninę fosiliją, išsaugančią virtualios realybės judesio atmintį?

Tapyba čia nėra baigtinė – ji veikia kaip informacijos srauto likutis, tam tikras vizualinis delay, kai vaizdas atsikartoja, palieka šešėlinį pėdsaką, užstringa tarp būvio ir ištrynimo. Tai sistema, kurioje kiekvienas elementas pulsuoja savu ritmu, bet kartu įsilieja į bendrą sinchroniškumo lauką. Šie ženklai primena ne tik hieroglifus ar netyčinius ekrano įbrėžimus, bet ir elektroencefalogramų kreives, registruojančias smegenų bangas – impulsus, kurių reikšmė priklauso nuo interpretacijos: tarsi glitch estetiką, vizualizuotą atminties praradimą ar net XXI a. gestų kalbą, išsiskleidžiančią per algoritminius filtrus. Tai tapyba kaip signalas, kuris nutrūksta ir vėl atsinaujina – sinchronizuodamasis su vaizdo suvokimu, bet niekada iki galo nesusitelkiantis į stabilų kodą.

Ši paroda susiduria su polifonine vizualumo sistema, kurioje spalvos ir formos sinchronizuojasi ne siekdamos fiksuoto rezultato, o veikiau įsitraukdamos į nenutrūkstamą tapsmo procesą. Tai erdvė, kurioje realybė atsiriekia pati save – tarsi Louise Bourgeois skulptūrų organiškai deformuoti pavidalai, keičiantys savo tapatybę, atsišakojantys, prasišviečiantys per laiką ir būsenas. „Sync“ – tai hipnotinė struktūra, į kurią žiūrovas įsipina nesąmoningai, pagaunamas vibruojančios, ritmiškos, bet neprognozuojamos darnos. Tai (ne)nutapyta ekspedicija per laiko skiltis ir realybės nuotrupas – chaotiška, bet tiksliai suregzta partitūra, kurioje kiekvienas ženklas tampa regimu garsu, kiekvienas gestas – informacijos bangos dalimi.

Jurgio Tarabildos ekspozicija veikia kaip vizualinė ekosistema, kurioje atskiros drobės jungiasi į dinamišką tinklą, paneigdamos tradicinę kūrinio kaip savarankiškos, uždaros visumos sampratą. Tai modulinė sistema, artima skaitmeninių langų, algoritmų ar informacijos sluoksnių logikai, kur kiekvienas fragmentas egzistuoja tiek autonomiškai, tiek kaip didesnės visumos dalis. Taip provokuojamas atpažinimo efektas – žiūrovas intuityviai ieško prasmės, ženklų jungčių, tačiau jų reikšmė išlieka atvira ir neapibrėžta, autoriaus pamėgtas déjà vu pojūtis persipina su atpažinimo klaidomis, o abstraktūs ženklai tampa tiek sutrikusio algoritmo liekanomis, tiek archeologiniais vizualinės informacijos pėdsakais. Galiausiai, numanoma žvaigždutė ir pastaba šviesdėžėje gali veikti kaip papildomas vizualinis trikdis, tarsi skaitmeninės sąsajos klaida ar dirbtinis paaiškinimas, vietoje aiškumo sukeliantis dar didesnį neapibrėžtumą. 

Parodos „Sync“ architektūrinė struktūra sukurta kaip organiškai besivystanti vizualinė terpė, kurioje erdvė pati tarsi „kraunasi“ – kaip beribis interneto puslapis, kuriame informacija sluoksniuojasi ir kaupiasi gyvu laiku. Gabrielės Černiavskajos sukurta erdvės transformacija atspindi J. Tarabildos kūrybos logiką: skaitmeninės atmosferos, „debesis“ ir sluoksniškumas čia tampa ne tik vizualinėmis metaforomis, bet ir fizinėmis formomis, žiūrovo patiriamomis žingsniuojant galerijos vingiais. Kaip koduoja parodos pavadinimas – „Sync“, – ekspozicijos architektūra tarsi sinchronizuojasi su kūriniais, išryškindama tą pačią procesualumo idėją: galerijos erdvė nuolat keičiasi, virsta ir plėtojasi, provokuodama suvokimo pokytį. Ji atrodo iki galo „neužsikrovusi“ – pulsuoja tarp užbaigtumo ir besikuriančios struktūros, kurdama įspūdį, kad pristatoma vizualinė medžiaga dar tik formuojasi. Ši architektūrinė vizija tampa visaverte parodos dalimi, o ne tik fonu: sąmoningai išnaudojant skaitmeninio pasaulio estetiką, informacinio pertekliaus, sluoksniavimosi ir sinchronizacijos įspūdžiai jungiami į fizinę, dinamišką struktūrą, kurioje sulig kiekvienu žingsniu jaučiama ne tik laiko, bet ir vizualinio kodo transformacija. 

Gero kapstymosi!