Yra tokių, kurie į tankiąją materiją ateina ne ilsėtis, o jie išvis gimė po sunkiu dangumi. Nežinojo ko ieškoti ir nuo tada vijos greitų nušvitimų ar svetimų energijų, retai sunkesnio kelio, kartais prisiliesdavo prie jų šešėlių, bet jie neprigydavo. Visvien žinojo, kad tikrasis virsmas nepaperkamas. Dauguma dalykų gyvenime atsirado būtent ne iš laimės. Kažkas likdavo nepasiekiama. Tarsi viduje būtų buvęs paslėptas senas ženklas, kurio negalėjo ištrinti nei laikas, nei žmonės. Tikėjimas atsirado tada, kai sugriuvo tai, kuo anksčiau kliovėsi, bet tuo pačiu kažkaip išlaikė tariamą ramybę. net kai viskas griūvo. Ne visada, bet kažkoks centras vis tiek lieka, o kiekvienas naujas testas atrodys kaip dar vienas akmuo ant jau ir taip perkrautos širdies. Per tylą tarp tokių dviejų minčių pajus kažką panašaus į atmintį, tik ženkliai senesnę, lyg žvaigždžių dulkės, ilgai miegojusios viduje būtų ėmusios švytėti. Tikrieji vartai dažnai atrodė lyg nesėkmė, kažkokia vidine procesija, po didžiuliu slėgiu lyg mineralo, kurį turi išsinešti pats, tik tada prasidės keista įtampa, kuri trauks likimus po nepakeliamu skausmu, tačiau nepalūš.
//
Žygimantas Julijus Bėrontas
gimė Panevėžyje
♈︎♒︎♊︎
baigė fotografijos ir medijos meno BA studijas, VDA.
Šiuo metu domina nerimas, ezoterika ir tikėjimas, visomis priemonėmis siekiant atkurti įsikūnijusią atmintį, vietą užėmus neapibrėžtumams, įtampai bandant rasti kitą atramos formą, per visų jausmų pavidalus, kaip tai, kas buvo suvokta kaip praradimas, gali įgauti kitą pavidalą, o tamsa tapti vieta naujai šviesai.
///
Grafinis dizainas: Jokūbas Juršėnas
////
Paroda yra projekto Me niša: Open Call dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Vilniaus miesto savivaldybė.
