Gusto Jagmino (g. 1979) kūryboje dominuoja abstrakcija. Kurdamas jis remiasi gamta, patirtimi, stebėjimu. Neieško pigaus komercinio rezultato. Moka analizuoti natūrą, ją dekonstruoti ir konstruoti. Menotyrininkai išskiria Gustą Jagminą kaip gerą koloristą. Tapydamas ji išgrynina formas ir priartėja prie pačios tapybos esmės. Tiek figūratyvinėse, tiek ir abstrakčiose G.Jagmino drobėse visuomet gali rasti peizažą – kaip pagrindinį ar šalutinį herojų. Nors menininko kūrinių pavadinimai skamba dekadentiškai ir užduoda romantizmo toną, bet kūriniai yra aktualūs šiuolaikiniame kontekste ir juose netrūksta ironijos.

Dr. menotyrininkas Viktoras Liutkus

Tapyba gali būti (o neretai tokia ir yra) vienas iš būdų autoriui susitapatinti su gamta, išnykimu, potvyniu, apokalipse, kančia, amžinybe, auka, kelione, poezija, heroizmu, baime ir kt. panašiomis būsenomis ar situacijomis. Tapyba tuomet imasi dalykų, kurie nebegali būti traktuojami kaip realybės konkretus vizualinis atkūrimas, o yra vienaip ar kitaip susiję su paties autoriaus vidinėmis jausenomis, jo meninės ir gyvenimiškos patirties dvasiniais pėdsakais. Tai – jau fantazijos, vizijos, nuojautos, vidinio regėjimo sritis, sapno ar vien tik idėjos tapybinė vizualizacija. Svarbiausia, kad joje būtinai atsiranda egzistencijos sluoksnis, neatsiejamas nuo paslapties, mįslės ar vizijos ir suteikiantis vaizdui „realybės, kokios dar nebuvo“, atradimo savybes.

Jei pirmuosiuose, po studijų baigimo tapytojo darbuose dar nusvėrė prisirišimas prie vietos ir laiko vaizdinių parametrų, tai vėliau nubudo poetiškasis, egzistencinis  Jagminas, beje, gerai valdantis ir rašytojo plunksną. Pastarųjų metų darbai pirmiausia turbūt ir yra jo dvasinių vizijų ar jas pažadinusių idėjų tapybiniai apipavidalinimai. Kartais jie pasiunčia mums tikros žmogiškosios egzistencijos nuojautą: nutapytos figūrėlės nykiuose tuščiose erdvėse atrodo kaip ieškančios „prarasto laiko“ ir vietos, jos vos paženklintos, išrodo lyg pasiklydusios ūkuose sieliūkštės, be krypties ir pasmerktos klaidžiojimui. Nereikalingo, „išmesto“ žmogaus  (jei pasinaudosime Albert Kamus) lemtis sukasi atsitiktinumų ir dėsningumų rate, pasaulyje nėra galutinės prasmės. Tai kas tada turi reikšmę ir prasmę? Mūsų pačių, t.y. ir dailininko sprendimai, galimybė pasirinkti. Egzistencinį dėmenį jo paveiksluose dar sustiprina ir paveikslų koloritas, suveltų potėpių kamuoliai ar nuslystančių per drobę faktūrų miražai. Jagmino tapybinė egzistencija pasufleruoja ir minėtą pasirinkimo galimybę: jis tapo žmogaus figūrėles „kosminiuose“ peizažuose su išlikimo ženklu, klaidžiojančios sieliūkštės meta šešėlius (vadinasi, yra vilties šviesa?), tarp „nakties“ horizontalių tamsių juostų paliekamas įspraustas šviesesnės spalvos plūduras. Teritorija, kur jo tapybinė vizija tarsi prisiriša prie gyvenimo inkaro ir todėl nenuveda link visaapimančios destrukcijos. Jei vienoje savo personalinių parodų anotacijų dailininkas rašė apie „pažeidžiamo, nesaugaus, emociškai nestabilaus individo sąmonę, kurioje dažnai nubunda katastrofų svaigulys“, tai , matyt, turėdamas atsargoje ir išsivadavimo nuo to galimybę.

Antraip – kaip tada sugrįžti į prarastą laiką? 

ARTWORKS ON ARTSY

CV